Evaldo žmona mirė po gimdymo, o jam liko trys sūnūs: „Protas vis dar netiki“

Renginių vedėjas Evaldas Venskutonis dar prieš kelis mėnesius gyveno visai kitokioje savo kasdienybėje, kuriai atrodė laimės tikrai netrūksta: mylimas darbas, dar labiau mylima besilaukianti žmona ir šalia lakstantys du judviejų sūnūs. Tačiau skaudus likimas viską sudėliojo savaip ir dabar Evaldas vienas su močiučių pagalba turi ne tik rūpintis trimis sūnumis, bet ir po skaudžios netekties kaip nors pasistengti sugrįžti į gyvenimą.

Kelionės, gimtadieniai, laimingos šeimyninės akimirkos, jaukus laikas namuose, ekspromtu sugalvotos išvykos, o kartais ir linksmi išėjimai tik dviese – tokia gausybė nuostabių akimirkų yra užfiksuota vilniečio Evaldo Venskutonio galerijoje. Ir paskutinioji nuotrauka su itin jautriu prierašu – „Šiandien Tavo gimtadienis, meile. Ta proga šiandien mes pakrikštijome ir tavo sūnų Kristupą“.

Ir nors likimas vyrui padovanojo taip ilgai lauktą sūnų, deja, Evaldo žmona po gimdymo neišgyveno. Po nelaimės renginių vedėjui daug aplinkinių siūlė savo pagalbą, o pačiam jam geriausias būdas užsimiršti tuomet atrodė darbas.

Dabar, po itin skaudžios netekties, yra praėję jau keli mėnesiai, o pats Evaldas ant rankų sūpuoja jau trijų mėnesių savo mažiausią sūnelį. Trijų vaikų tėtis savo paskyroje nuolatos dalijasi nuoširdžiais gyvenimo momentais ir stengiasi kaip įmanoma susitaikyti su netektimi. „Dabar didžiausias tikslas – atsistoti ant kojų“, – sako Evaldas, su kuriuo pats susisiekė tv3.lt portalas.

Evaldai, po artimo žmogaus netekties kalbėti yra labai sunku, bet už viską sunkiausia yra sugrįžti į gyvenimą ir judėti toliau. Kaip jūs laikotės dabar?

Kai manęs paklausia šio klausimo, aš visada atsakau paprastai – manau, kad laikausi taip pat kaip laikytųsi bet kuris žmogus, pakliuvęs į mano situaciją. Neįsivaizduoju, kad galėtų būti kaip nors kitaip, laikausi kaip ir kiekvienas mano likimo brolis – viduje be galo skaudu, bet kitų variantų kaip tik gyventi toliau, tiesiog nėra.

Jūs netekote žmonos, o jūsų berniukai pačio artimiausio žmogaus – mamos. Ar jie jau po truputį atsigauna po šios nelaimės?

Po netekties aš supratau, kad vaikai tokius dalykus priima šiek tiek kitaip nei suaugę žmonės. Būdami vaikais, jie pakankamai greitai užsisuka savo kasdieniuose reikaluose, pramogose ir gyvena toliau. O suaugę tokius dalykus išgyvena visiškai kitaip, daug emocionaliau ir stipriau tai priima. Jie daug stipriau išjaučia netektį, ką vaikai galbūt ir supranta, tačiau priima ir praėjus kažkiek laiko tiesiog gyvena savo gyvenimą toliau.

Vasarą tėvai su savo vaikais gali pabūti šiek tiek daugiau laiko, tačiau jums vasara yra pats darbų įkarštis. Ar pavyko vasaros metu per darbus skirti pakankamai dėmesio berniukams?

Iš tiesų po netekties stengiuosi atrasti daugiau laiko vaikams. Jiems artimesnių žmonių mūsų šeimoje nėra, iš jų tėvelių esu likęs tik aš, todėl dabar vaikams reikia dvigubai daugiau dėmesio. Žinoma, aš dirbu ir stengiuosi uždirbti pinigus, todėl laiko su jais padūkti lieka mažiau. Bet kai yra laisvos dienos, visada stengiamės kažką kartu nuveikti: nuvažiuoti papramogauti mieste, nueiti į kiną, atrasti naują įdomią kavinę ar tiesiog kažkur pasibūti drauge.

Ši vasara mums bus įsimintina visam gyvenimui, per šį trumpą laikotarpį patyrėme mamytės netektį, iš namų dingo katė, o mano vyresnėlis sūnus turėjo akytės gydymo operaciją, be to vasaros viduryje susilaužė ranką, todėl šiuo metu dar tenka nešioti langetę, o ji visas veiklas riboja.

Su jaunesniuoju sūnumi stengiamės solidarizuotis ir taikytis prie vyresnėlio galimybių – pasivaikštome kažkur ramiai, pabūname drauge, nueiname į kavinę ar kiną, veikiame tai, ką vyresnėlis gali atlikti viena ranka. Iki rankos lūžio laiką praleisdavome aktyviau: važinėdavomės elektriniais paspirtukais, važiuodavome į karstymosi parkus, būdavome vandenyje ar tiesiog ką nors veikdavome kieme.

Tikriausiai darbus suderinti su vaikų priežiūra yra tikrai nemenkas iššūkis, ar turite artimųjų, kurie padėtų rūpintis berniukais?

Taip, man labai padeda abi močiutės, jos dažnai prižiūri mažylį, kai aš dirbu. O vyresnėliai jau pakankamai savarankiški, jiems tokios priežiūros nebereikia, jiems reikia, kad pasirūpinčiau jų mokyklos reikalais, jų apranga ir kitais vaikiškais poreikiais, galų gale berniukams reikia užimtumo su jais ir dėmesio.

Jeigu visą laiką su vaikais būčiau tik aš, jokių darbų nenusidirbčiau. Kai lieku vienas su mažyliu, tai atvirai kalbant, iš darbų nieko nepasidarau: mažiuką reikia pamaitinti, nuprausti, pervystyti, dabar jau ir pabendrauti, o darbai ir klientai laukia. Tokiais atvejais suprantu, kad be artimųjų pagalbos niekaip neišsiversiu.

Yra galimybė susitvarkyti, bet tuomet mano pajamos ir produktyvumas labai kris. Kai esi vienas, taip jau yra… Kai buvome dviese su mylimąja, aš galėjau labiau orientuotis į darbus, pajamas šeimai, o mano Julytė galėjo prižiūrėti vaikus, ypač kai laukėsi. Ji buvo be galo rūpestinga visiems mums, visada viską sužiūrėdavo, pamaitindavo, saugodavo, pasirūpindavo dalimi mūsų šeimos reikalų, o dabar viską tenka daryti vienam.

Anksčiau sakėte, kad norite kuo daugiau dirbti tam, kad darbas jums padėtų užsimiršti. Ar darbas tikrai gelbėja?

Iš tiesų tai – taip. Kai dirbi, neturi laiko galvoti apie tuos dalykus. Žinoma, mano darbas yra susijęs su emocijomis, ypač jautriomis. Tai daugiau liečia privačias šventes, nes įmonių renginiuose tik pozityvūs, linksmi dalykai ir nėra jokio emocionalumo.

Tačiau, kai kalba pasisuka apie privačios šventės vedimą, jose pasitaiko jautrių akimirkų, man dalyvaujant, nėra paprasta būti tame. Juk aš ne kiborgas, aš žmogus turintis jausmus, todėl pasitaiko kai užgniaužia kvapą, bet to niekas niekada nematė ir nepamatys, kai dirbu.

Visų pirma mano patirtis renginiuose yra didelė ir moku susitvarkyti savo vidų. Visų antra, neturėčiau nei menkiausios moralinės teisės užgožti kitų žmonių šventės savo išjautimais. Darbus visada stengiuosi atlikti taip, kad viskas būtų nepriekaištinga.

Sunku net suvokti, bet esate tėtis, kuris dabar turi pasirūpinti ne tik dviem savo sūnumis, bet ir be mamos augančiu naujagimiu. Ar labai sunku prižiūrėti mažylį?

Mažiausiajam yra keturi mėnesiai, su kiekvienu etapu tam tikri dalykai lengvėja, kiti – sunkėja. Praeina vienas etapas, ateina nauji dalykai. Anksčiau buvo pilvuko reikalų, mažylis verkdavo, naktimis mums tekdavo keltis, kas yra įprasta, auginant naujagimius. Tačiau esu laimingas, nes mažylis yra ramesnis nei buvo du jo broliai tokio amžiaus. Mažasis dabar jaučiasi gerai – auga sveikas, pilnavertis, prižiūrimas ir be galo mylimas mūsų.

Jis gimęs labai mažai svėrė, nesiekė net 3 kilogramų, o dabar jau seniai pavyko svorį atstatyti į visas normos ribas ir net kompensuoti. Pastaruoju metu jau ir naktimis jis miega ramiai, tačiau dabar laukia kitas etapas – dantų dygimas, o aš jau žinau šitą „malonumą“ iš potyrių su pirmais dviem sūnumis. Bet viskas bus gerai. Praeisime ir šį etapą.

Kai apie jūsų nelaimę buvo pranešta žiniasklaidoje, pasipylė gausybė palaikymo iš aplinkinių. O dabar jį vis dar jaučiate?

Visada gera žinoti, kad tave palaiko, nors fiziškai tai įtakos ir neturi. Esu vyras, todėl pagalbą priimti iš šono man yra dar sunkiau, nes tai tarsi paneigia mano kaip tėvo ir vyro gebėjimą pasirūpinti savo šeima. O aš tikrai galiu ja pasirūpinti, rūpinuosi ir rūpinsiuosi kiek reikės. Žmonės dažnai nuoširdžiai nori padėti, kiti neklausdami tiesiog padeda, ir tokiais momentais man būna labai nepatogu.

Bandydami susitaikyti su netektimi, žmonės išbando daugelį skirtingų dalykų. Vieni stengiasi atrasti naują veiklą, kiti lankosi pas specialistus. O kas jums padeda su tuo susitaikyti?

Manau, kad man padeda darbas, nes tik tada apie tai negalvoju. Ruošiuosi renginiui, jį organizuoju ir tada tarsi kiti dalykai šiek tiek ima ir ištirpsta, tuo metu man svarbus būna projektas ir dirbu ties tuo.

Dar šiek tiek padeda sportas, norint pravedinti galvą, padeda akimirkos su savimi. Nors vėlgi, būdamas vienas daug pradedi mąstyti apie gyvenimą, apie tai kas įvyko, apie tai, kas bus toliau… Kadangi laiko išėjimams ir fiziniam aktyvumui man atrasti yra sunku, tad labiausiai užsisuku darbuose.

Tikriausiai prisiminimai apie žmoną nevalingai atsiranda net apie tai ir negalvojant…

Tikrai taip.

…ir kas dažniausiai sugrįžta?

Jei kalbant atvirai, iki šiol aš neišnešiau nei vieno žmonos daikto iš namų. Viskas yra palikta taip, kaip buvo, jai išvažiavus paskutinį rytą iš namų gimdyti. Ir tie daiktai, kuriuos matau kasdien man labai primena mylimą žmoną, pagaunu save kartais neliesti jos daiktų, nes tarsi tuoj ji užeis į kambarį ir pamatys, dar pirštu pagrūmos, tik tada atsitokėju suprasdamas, kad taip jau niekada nebebus, ji nebeateis…

Kai ateinu į vonią valytis dantis, matau ant lentynų gulinčius jos visus daiktus, išdėliotas grožio priemones. Pavyzdžiui, vakar atsidariau mūsų koridoriaus stumdomą spintą ir atidariau būtent ten, kur kabo ir yra sudėti jos visi daiktai: striukės, paltai, šalikai, rankinukai. Žaibiškai kirto per krūtinę ir pritrūkau oro. Protas vis dar netiki.

Po netekties, gegužės 12-ąją, mes nusprendėme paaukoti žmonos organus. Buvo paaukoti du inkstai dviems vyrams bei kepenys moteriai. Turiu milžinišką norą žinoti, kame yra mano mylimos moters dalelė, kam prieš išeidama su visam Julytė padovanojo galimybę gyventi toliau dar trims žmonėms. Jaučiu stiprų poreikį pažinti tuos tris žmones, norėčiau su jais užmegzti ir palaikyti ryšį, bendrauti, kažkodėl man tai atrodo labai svarbu…

Su žmona praleidote kartu net šešiolika metų, galima sakyti užauginote vienas kito asmenybes?

Kartu mes buvome labai daug metų. Šešiolika metų yra praktiškai pusė gyvenimo. Mes viską darėme kartu – viską perėjome, patyrėme ir išgyvenome kartu, drauge susiformavome ir kaip žmonės.

Kai pradėjome draugauti, man tebuvo devyniolika, o jai – aštuoniolika. Šis amžius yra ta atkarpa, kai žmogus pradeda formuotis kaip asmenybė, darosi labiau sąmoningas. Tikiu, kad labiausiai žmogus pasikeičia ir susiformuoja studijų aukštojoje mokykloje metais, o būtent nuo to laiko mes ir buvome kartu.

Pirmieji įvykiai, pirmieji rimti santykiai, susitikimai, išgyvenimai, laisvalaikis, gyvenimas kartu, mokslų baigimas, santuoka, vaikai… Viską pirmą kartą patyrėme drauge su Julija.

Pakalbėkime apie šviesesnę ateitį. Kokie dabar yra jūsų didžiausi tikslai?

Atsistoti ant kojų ir pastatyti ant kojų šeimą. Koreguoti iki šiol mūsų įprastą gyvenimą, kad matyčiau laimingus vaikus, laimingus jų veidus, kad jie gyventų kokybišką, saugų, gerų emocijų kupiną ir pilnavertį gyvenimą. Kaip tą padaryti – dar nežinau, bet darysiu viską, kas mano akyse yra teisinga, kad mūsų šeima vėl gyventų.

www.tv3.lt

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus

Comments

Kraunasi...