Iš kelionių visad norisi grįžti namo

Kandidatas į Lietuvos Prezidentus Gitanas NAUSĖDA – pasaulio matęs žmogus, su užsidegimu tyrinėjantis Lietuvą. „O gyventi apskritai galėčiau tik Lietuvoje“, – tvirtina jis.

Keliones į tolimus kraštus judu su žmona Diana suplanuojate patys. Ar ne paprasčiau būtų keliauti su grupe turistų?

Individualios kelionės suteikia daugiau laisvių ir galimybių, leidžia iš arčiau patyrinėti tenykštį gyvenimą. Be to, norime patys būti savo laiko šeimininkai. Jei mums patinka – užsibūti ilgiau, o kartais išvis nukrypti nuo komercinių maršrutų ir pasileisti po kaimelius, sustoti ten, kur išnyra koks įdomus vaizdas…

Visur turiu pats pačiupinėti, įsitikinti, pauostyti, įsiklausyti. Todėl dažniausiai pats ir vairuoju – netgi ten, kur eismas vyksta kita kelio puse, kur zuja šimtai įvairiausių transporto priemonių ir pilna automobilio dydžio duobių. Kai pripranti, tampa visai smagu!

Žinoma, daugiau pasitikėjimo kelionėse suteikia kalbos mokėjimas. Tačiau ispanakalbėse valstybėse ir mums yra tekę atsiduoti likimo valiai ir tapti priklausomiems nuo ženklų kalbos… Nepaisant visko, kai tik galėdavome, visada veždavomės ir dukras – siekiau, kad mano vaikai pamatytų tai, kas buvo neįmanoma mano tėvams, gyvenusiems už geležinės uždangos.

Bet ir Lietuvą esate išmaišę skersai išilgai?

Taip, teminės išvykos po Lietuvą – mūsų šeimos tradicija. Būdavo, atsikeliame šeštadienį ir spontaniškai šauna mintis aplankyti Siesikų pilį. Tada išsitraukiu turizmo vadovą, ištyrinėju visą kvadratą apie Siesikus ir išrankioju aplink dėmesio vertas įdomybes. Susisodiname vaikus į mašiną, visa tai aplankome, pavakarieniaujame ir tą patį vakarą grįžtame. O Žemaitiją ratais apsukome iš tėvukų namų Klaipėdoje. Tokios išvykos labai praturtino, padėjo susidaryti vaizdą, kokią įdomi yra Lietuva ir istoriniu, ir etnografiniu, ir gamtiniu požiūriu.

Kas geriau – skrupulingas planavimas ar laisvė spontaniškumui?

Tai nėra labai prieštaraujantys vienas kitam dalykai. Skrupulingas planavimas reiškia, kad limituotą atostogoms skirtų dienų skaičių išnaudosime maksimaliai prasmingai – juk mažiausia, ko reikia, tai klaidžioti verčiančių nesusipratimų, kurie tą laiką atimtų. Na, o gero plano rėmuose kartais net padaugėja galimybių neplanuotiems posūkiams į šoną ar spontaniškiems sustojimams. Esame keliavę po Olandiją iš anksto neužsisakę nakvynių – kur vakare atsidursime, ten ir bus gerai. Tačiau kažkodėl greit ėmėme jaustis ne „atsipalaidavę“, o pavargę… Ir greit ėmėme elgtis bent šiek tiek racionaliau.

Spontaniškumu galime laikyti ir lankstumą, ir stichiškumą. Lankstumas praverčia, jei situacijos pokyčiai verčia greitai reaguoti ir priimti nesuplanuotus sprendimus. Pavyzdžiui, jei derybų metu kita pusė staiga pateikia ultimatyvų reikalavimą arba papildomų sąlygų, tuomet tenka prisitaikyti – negali įsirėžęs stumtis pagal seną planą kaip buldozeris. Būtina numatyti kylančias rizikas ir jas minimizuoti. Bet ir paties nežabotas stichiškumas didina klaidų tikimybę. Šioje vietoje labai svarbu rasti balansą. Manau, kad tokią dermę savo gyvenime esu radęs.

Tai, vadinasi, ne kasdien esate spontaniškas ir tyrinėjantis?

Žmogaus prigimtis – įvairialypė. Aš taip pat ramybę vertinu ne mažiau nei nuotykius. Galiu ilgam įsitraukti į šachmatų partiją, valandų valandas skaityti ar vartyti savo sukauptą antikvarinių knygų kolekciją, pasinerti į knygotyros studijas. Kaip ir įvairus laisvalaikis, taip ir muzika patinka visokia – svarbu, kad būtų gera, o gera gali būti ir klasika, ir metalas. Nėra muzikos, kurios neklausau iš principo. Žaviuosi Freddy Mercury, bet ir Demis Roussos suvirpina širdį.

Mėgstu ir filmus žiūrėti, kartais – gan sentimentalius. Tai padeda pašalinti įtampą, pamažu sustabdyti savyje per dieną įsilėkusius arklius. Tam tinka senas lėtas vesternas, kai herojus pusę minutės reikšmingu žvilgsniu kažkur žiūri, tada kažką pasako ar padaro, ir vėl žiūri…

Be to, filmų žiūrėjimas sukritus visiems keturiems į lovą – vienas didžiausių šeimos malonumų. Mūsų kultinis – „Vienas namuose“. Kai žiūrime 30-tą kartą – siužetas jau nebesvarbus, atmintinai viską žinome. Tai apskritai nebe filmas, o lėtas, malonus ritualas…

Į keliones geriau leistis ar iš jų grįžti?

Be to, kad kelionės praplečia horizontus, jos dar ir išvėdina galvas, padeda nesusireikšminti. Kai gyvenime nepasidarai pertraukų ir užsisuki savam rate, nuosavos mažytės problemos išauga iki dramblio dydžio. O po kelionių tas dramblys vėl būna subliuškęs. Sugrįžus ištinka milžiniškas energijos pliūpsnis, kai gali kalnus versti. Tai – svarbiausia, ką duoda kelionės.

Tačiau gyventi svetur negalėčiau. Kai studijavau Vokietijoje, prisižadėjau sau, kad daugiau niekada taip ilgam iš Lietuvos neišvyksiu. Paprasčiausiai jaučiuosi blogai gyvendamas ne Lietuvoje. Užtenka dvi savaites pakeliauti ir pradedu laipioti sienomis iš noro grįžti namo…

Tau taip pat gali patikti Daugiau iš autoriaus

Comments

Kraunasi...