Jonathan Lawler iš Indianos valstijos JAV visą savo gyvenimą praleido fermoje. Jo senelis buvo ūkininkas, jo tėvas ūkininkavo savo malonumui, tad Jonathan sekė savo pirmtakų pėdomis. Jis gyveno pritekliuje ir niekada negalėjo pagalvoti, kad jo aplinkoje yra žmonių, kenčiančių badą.
Tačiau kai vyras pastebėjo keistą sūnaus elgesį jis suprato, kad turi sužinoti, kas kankina jo berniuką. Laimei, paauglys papasakojo, kas jam kėlė nerimą ir nepatogumą, tačiau to išgirsti jaunas ūkininkas tikrai nesitikėjo. Jo sūnus papasakojo apie vaikus, kurie gyvena šeimose, patiriančiose nepriteklių.
Dėl patiriamo bado vaikai pasinaudoja labai varginga mokykloje dalinama maisto labdara, tačiau ir to jiems neužtenka prasimaitinti. Vyras visada įsivaizdavo, kad badaujantys dažniausiai būna tik benamiai po tiltu didmiesčiuose. Tačiau jam buvo sunku suvokti, kad turtingoje ūkiais vietovėje, kurioje užauginama šimtai tonų maisto kasmet, vaikai yra priversti valgyti nesveiką maistą iš skardinių.
Net ir maisto bankuose esančių produktu toli gražu neužtenka pamaitinti visiems alkaniems vaikams bendruomenėje. Tokia žinia Jonathan tiesiog pribloškė ir sujaudino iki ašarų. Ši problema labai stipriai jį paveikė – ūkininkas suprato, kad tiek jis, tiek jo kolegos ūkininkai privalo padaryti kažką dėl savo bendruomenės ir joje gyvenančių šeimų.
Vyras nusprendė pradėti nuo savęs ir perorientavo beveik visą savo ūkininkavimo verslą. Jonathan nusprendė paaukoti didelę dalį savo užauginamos produkcijos maisto bankams, per kuriuos sunkiai gyvenančios šeimos visada turėtų lengvai pasiekiamą sveiką ir ekologišką maistą.
Netrukus su vyro pagalba buvo pasodinti daržai ir įvairiose bendruomenės soduose, kuriuose profesionalus ūkininkas suteikė viską sėkmingam daržovių ir vaisių auginimui. Tačiau čia vyras nesustojo – jis nusprendė per keletą metų sugebėti užsėti ir didelę dalį savo žemių, kurių jis dabar nenaudoja.
Tokiu būdu jis gali trečdalį savo produkcijos parduoti didmeninei prekybai, trečdalį parduoti simbolinėmis kainomis vietiniame turguje, o likusį trečdalį tiesiog paaukoti. Nors vos vienu ypu šis ūkininkas tapo ne pelno siekiančia organizacija, vyras kuo puikiausiai supranta, kad tai, ką jis daro, yra kur kas svarbiau už pinigus.
Laimei, jo pastangos yra įvertinamos vietinės bendruomenės, kurie jam skyrė nemažai apdovanojimų. Tačiau didžiausią atpildą Jonathan jaučia tada, kai pas jį lankosi vaikai iš įvairiausių sudėtingai gyvenančių šeimų. Vaikai įkvėpti šio ūkininko veikla vieną dieną svajoja daryti tą patį, ką ir jis. Tokių ūkininkų kaip Jonathan turėtų būti daugiau kiekvienoje šalyje.
