Studentas iš Lietuvos 3 mėnesius vienas protestavo priešais Rusijos ambasadą Vengrijoje. Jis neslepia, kad tapo tikru galvos skausmu Rusijos diplomatams. Vietinė policija ne kartą bandė išvaryti protestuotoją, o praeiviai palydėdavo spjūviais, kai kurie imdavo grasinti. Vis dėlto tautietis džiaugėsi, kad vieno asmens protestas parodė didelę galią, ir pasidalino, ką jam teko patirti savo kailiu.
21-erių metų Dominykas Puzinas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas, išvyko į Vengriją dar prieš prasidedant karui Ukrainoje. Tuomet jis dar nežinojo, kad didžiąją viešnagės dalį jam teks praleisti priešais Rusijos ambasadą su plakatu rankoje.
Budapešte pagal mainų programą studijuojantis jaunuolis ištisus 3 mėnesius beveik kasdien taikiai protestavo priešais Rusijos ambasadą. Vaikino neatbaidė nei praeivių, nei policininkų spaudimas. Kaip sako pats Dominykas, vieno žmogaus protestas turi didelę galią: vien savo buvimu jis siutino rusų diplomatus, o praeiviai taip pat nelikdavo abejingi – rodė palaikymo gestus arba ginčijosi. Tiesa, vaikino protestai neapsiėjo ir be incidentų.
Pribloškė policijos elgesys: „Ar jūs vaikai?“
Į gatvę priešais Rusijos ambasadą Budapešte D. Puzinas traukia bene kasdien. Čia jis atsisėda ant šaligatvio ir praleidžia vidutiniškai nuo 1 iki 3 valandų, laikydamas kartoninį plakatą su užrašu anglų kalba, kuris išvertus skamba taip: „Rusijos ambasada, tai kasdieninis priminimas: jūs dirbate supuvusiai sistemai, kuri žudo nekaltus žmones ir net vaikus. Jūs esate didelė dalis to.“
Vaikinas pasakoja, kad iš pradžių policija jį vijo toliau nuo ambasados vartų, o dabar jis sėdi prie pat diplomatų darbovietės, nes niekas neturi teisės išvaryti taikaus protestuotojo.
„Iš pradžių sėdėdavau kitoje kelio pusėje, nes taip buvo liepta policijos, kol pats nepradėjau kovoti dėl savo teisių. Sėdėdavau už ten esančios, kaip suprantu, riaušių tvoros. Labai priminė atitvarus, kuriuos turėjome prie Seimo per Vasario 16-osios minėjimą. <…> Dabar pakeičiau trajektoriją – sėdžiu prie pat išėjimo prie Rusijos ambasados. Prie vartų – būtent ten, kur diplomatai savo mašinas statosi“, – pasakojo D. Puzinas.
Paprastai, vos prisėdęs įprastoje vietoje, vaikinas iš karto sulaukia policijos dėmesio. Pareigūnai dažniausiai elgiasi nepagarbiai, naudoja psichologinį spaudimą ir kitais būdais mėgina išprašyti protestuotoją iš jo pasirinktos vietos. Taip pat policininkai vis atsisako su D. Puzinu kalbėti anglų kalba.
„Nebuvo dienos, kad prie manęs neateitų policininkas ir nesakytų: Dabar tu atsistoji ir varai iš čia. <…> Bet jie negali manęs nei patraukti, nei sulaikyti. Todėl dažniausiai policija tyčiojasi. Stovi prie manęs 30 centimetrų atstumu, vos ne užlipę ant mano kuprinės. Nuolat stebi mano telefoną, bando pamatyti, koks mano Instagram, uždenginėja plakatą savo kūnais.
Pasitaikė policininkų, kurie nusiėmė ženklelius, vardo ir pavardės emblemas. Vienas iš jų užsidėjo veido kaukę ir akinius nuo saulės. Labai juokinga buvo – pasileido Edo Sheerano dainą ir tiesiog vaipėsi prie manęs. <…> Ir aš galvoju, ar jūs vaikai? Čia gi ne cirkas“, – apibūdino jaunuolis.
Neapsikentęs policijos pareigūnų patyčių, tautietis pagalbos kreipėsi į Lietuvos ambasadą Vengrijoje.
„Surašėme aktą. Dabar vyksta procesiniai veiksmai“, – komentavo D. Puzinas.
Ir pridūrė, kad protesto metu ne sykį turėjo išsitraukti kamerą ir pradėti filmuoti, kad apsisaugotų. „Dažniausiai kaip apsigynimo būdą naudoju Instagram tiesioginės transliacijos metodą, taip pat išsitraukiu telefoną ir akivaizdžiai filmuoju pačius policininkus ar puolančius asmenis. Jie bijo viešumo, todėl atsitraukia“, – teigė jis.
Diplomatai pratrūko: keikėsi ir rodė nepadorius gestus
D. Puzinas dalijosi, kaip sumanė vienui vienas reguliariai protestuoti prie Rusijos ambasados. Kai užklupo karas, jis laikinai buvo atvykęs į Lietuvą. Kaip paaiškėjo vėliau, vengrų visuomenė reagavo į karą skirtingai nei lietuviai.
„Grįžęs į Vengriją informacijos apie protestus neradau. Kovo 2 dieną nusprendžiau, kad gana slėptis po lapais ir tyliai aukoti organizacijoms. Nieko nelaukiau – apsilankiau prie kaimynų konteinerio, radau kartono lakštą, užrašiau flomasteriu STOP THE WAR ir išėjau tyliai protestuoti“, – pasakojo D. Puzinas.
Jaunuolis prisimena, kad išsikėlė du tikslus. Pirma, išjudinti pilietinę visuomenę Vengrijoje, raginti juos protestuoti. Antra, daryti spaudimą Rusijos ambasados darbuotojams. Vaikinas džiaugėsi, kad pastarąjį tikslą pavyko įgyvendinti. Jis teigė iš policijos sužinojęs, kad Rusijos ambasada dažnai kreipiasi į pareigūnus reikalaudama, kad vienintelis protestuotojas būtų patrauktas.
„Pirmasis tikslas, negaliu sakyti, kad išsipildė. Čia prie manęs neprisijungė dažniausiai niekas. O antrasis paspaudimas buvo įgyvendintas visu 100 procentų. Tikrai žinau, kad esu galvos skausmas rusų diplomatams, su kuriais dažnai sveikinuosi žodžiais „Slava Ukraini!“. Jie mane mato, nes kiekvieną dieną pro mane praeina“, – kalbėjo studentas.
Diplomatai, išgirdę tokį Ukrainos palaikymo šūkį, keletą kartų ėmė laidyti replikas.
„Vienas atsakė „Russkij mir“. Kitas, mane pravardžiuodamas, įsėdo į automobilį su diplomatiniais numeriais. Jie mane fotografavo ir vidurinį pirštą parodė. O dauguma jų tiesiog pro mane praeina kaip pro nieką“, – diplomatų veiksmus apibūdino D. Puzinas.
Pasitaikė ir išpuolių: moteris šaukė, suplėšė plakatą
Nors ir sulaukė neigiamų reakcijų, lietuvis tiki, kad jo protesto akcija privertė vengrus suklusti ir atkreipti dėmesį.
„Vieno žmogaus protestas – labai galingas. <…> Aš pats vadovaujuosi taisykle, kad ir vienas lauke – karys. Galiu padaryti prielaidą, kad sėdėdamas vienas daug labiau atkreipiu visuomenės dėmesį, negu kad būčiau su grupe žmonių. <…> Praeiviai prieina prie manęs pasikalbėti ir man atveria terpę pasikalbėti apie tai, kas vyksta Ukrainoje ir priminti, kad negalime to pamiršti“, – minėjo D. Puzinas.
Jis pasakojo, kokių aplinkinių reakcijų jam teko sulaukti. Dauguma priėjusių vengrų kartoja, kad jų šaliai neparanku stoti Ukrainos pusėn.
„Sėdint prie ambasados tenka pasikalbėti ir su pačiais vengrais, kurie mane arba palaiko, arba oponuoja. Pastarųjų yra daugiau. Oponuojantys teigia, kad jų šalis nenori karo, nenori kištis. Mini beveik visi, kad jų šalis yra be galo priklausoma nuo rusiškų dujų, naftos, todėl niekas nenori mokėti už nieką daugiau pinigų. Tai vyksta nepaisant to, kad jų kaimyninėje šalyje vyksta karo nusikaltimai, prievartavimai, nekaltų civilių žudymas. Todėl man susidaro įspūdis, kad jie yra ganėtinai savanaudiška šalis, kuri žiūri savo užpakalio“, – kalbėjo jis.
Ne vieną sykį vaikinui teko susidurti su agresyviai nusiteikusiais Vengrijos gyventojais. Per vieną išpuolį moteris griebė ir į suplėšė D. Puzino laikytą plakatą.
„Kulminacija buvo, kai moteris atėjo prie manęs, išvadino „fašistu“, sakė, kad neva palaikau žudikus, spjovė į mano pusę. Aš visiškai į ją nekreipiau dėmesio. Matyt, veikė pilnatis. Ji nuėjo pakalbėti su šalia esančia policininke, grįžusi pradėjo mane filmuoti ir provokuoti tokiomis frazėmis: „Ukraina kovoja ne po savo vėliava“, „jie yra fašistai, žmogžudžiai“, „tu skatini karą“, „tu nežinai istorijos“. Pasirinkau su ja nekalbėti, nes objektyvios diskusijos mes neturėsime.
Prašiau pagalbos iš policijos, nes moteris kuo toliau, tuo labiau darėsi agresyvesnė. Iš policininkės gavau neigiamą atsakymą su piktu tonu, kad esą aš negaliu filmuoti moters, kuri mane įžeidinėja. <…> Tada moteris griebė plakatą, jį suplėšė. Ji buvo su milžinišku šunimi be antsnukio ir laikė jį palaidą. Šuo aplink mane vaikščiojo. Kai paprašiau, kad šunį patrauktų, jos atsakas buvo toks: Jeigu tu turi teisę sėdėti ant žemės, meluoti, kalbėti nesąmones, mano šuo turi teisę su tavimi daryti, ką nori“, – incidentą prisiminė D. Puzinas.
Visuomenėje juntamas Orbano palaikymas
Neseniai perrinktas Vengrijos premjeras, autoritarinis lyderis Viktoras Orbanas nepritaria Europos Sąjungos sankcijoms Rusijai ir nuolat akcentuoja, kad ši šalis yra pernelyg priklausoma nuo rusų energetikos išteklių. D. Puzinas patvirtino, kad nemaža dalis vengrų, kuriuos jis sutiko protestuodamas prie Rusijos ambasados, palaikė V. Orbano poziciją.
Studentas minėjo, kad žiniasklaidos laisvę Vengrijoje riboja V. Orbano valdžia, todėl gyventojai negauna objektyvios informacijos apie karą Ukrainoje.
„Palaikantys Ukrainą vengrai teigia, kad beveik visa žiniasklaida priklauso valdžios pozicijai. Todėl žiniasklaida tiesiog šokinėja aplink Orbaną pagal pirštų spragtelėjimus. <…> Visuomenės marginalai ir sąmokslo teoretikai išstoja kalbėti per žiniasklaidą.
Taip pat ganėtinai keista, kad nors žiniasklaida žino, kad sėdžiu prie Rusijos ambasados, jie nė karto nebuvo priėję pasišnekėti su manimi. Kalbėjau tiek su kitų šalių, tiek su Lietuvos žiniasklaida, o iš Vengrijos pusės – tyla“, – sakė D. Puzinas.
Apskritai dalis Vengrijos visuomenės besąlygiškai palaiko V. Orbano poziciją, pastebėjo studentas.
„Dauguma Fidesz partijos rinkėjų galvoja, kad Orbanas reprezentuoja tikras europietiškas vertybes, krikščioniškumą, vyriausybę, tarnaujančią masėms. Jo klausoma kaip lyderio. <…> Iš pokalbių su vengrais teko girdėti, kad Orbanas kai kuriems žmonėms – kaip dievas, jo besąlygiškai klauso daug žmonių, yra išjungę kritinį mąstymą. Dalis jų yra praplautomis smegenimis ir kartoja tai, ką šneka vyriausybė“, – apibendrino D. Puzinas.
Jo teigimu, prieš rinkimus Vengrijoje opozicinės jėgos aktyviai rengė protestus prieš karą Ukrainoje, o dabar šios akcijos nutilo, protestai vyksta rečiau. Skirtumas tas, kad protestus, palaikymo Ukrainai akcijas ir kitas šventes dabar organizuoja nebe opozicinės jėgos, o Vengrijos ukrainiečių bendruomenė, papildė D. Puzinas.
Portalas tv3.lt primena, kad ketvirtadienį Europos Sąjungos lyderiams pavyko pasiekti kompromisą su Vengrija, kad būtų uždraustas kone visas rusiškos naftos importas.
27 valstybių blokas ištisas savaites ginčijosi dėl siūlyto visiško rusiškos naftos embargo, bet susidūrė su nepajudinamu Vengrijos premjero V. Orbano pasipriešinimu.
Šių metų balandžio pabaigoje V. Orbanas didele persvara laimėjo rinkimus Vengrijoje. Jis garsėja kritika Briuseliui, pasisakymais apie „savižudiškus“ Vakarus. Oponentai kritikuoja jo santykius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
