Tokių šviesių žmonių kaip panevėžietė Dalė Oniūnienė dar reikėtų paieškoti. Gyvenimo kortos sukrito taip, kad pati viena ji užaugino tris savo anūkus. Šiandien jie jau dideli, tačiau močiutę myli ir saugo kaip brangiausią turtą.
Kartu su kitomis mamomis ir globėjomis šiemet Prezidentūroje iš paties Prezidento Gitano Nausėdos rankų D. Oniūnienė, lydima vyriausio anūko Raimilo, atsiėmė ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“.
Gyvenimas susiklostė neplanuotai
Anūkai Raimilas ir Karina jau pakėlė sparnus iš močiutės namų, tačiau visuomet čia sugrįžta, kai tik turi progą. Jauniausiajai anūkei Serenai diagnozuotas autizmas, tad su Dale jos gyvena kartu. Būtent Serena ir parnešė laišką su džiaugsminga žinia.
„Serena mūsų visada paštą išima, kelis kartus per dieną eina ir visada į vieną vietą, pagal jos tvarką, sudeda. Pirma neatkreipiau dėmesio, paskui žiūriu, kad antspaudas labai kertuotas, didelis, kad ne toks laiškas, kaip visi. Atidariau ir pradėjau verkti“, – atvirauja pašnekovė.
Ašaros pabiro perskaičius vos pirmąsias laiško eilutes – sako, per ašaras daugiau nė nepajėgė perskaityti. Tuo metu Dalės namuose buvo susirinkę visi anūkai, Karina puolė raminti, o vyriausiojo anūko žodžiai dar labiau sugraudino.
„Jis nusisuko į langą ir sako: „Aš visada „Lietuvos garbę“ žiūrėdavau ir visada žinojau, kad kažkada ten babą pamatysiu“, – graudinasi D. Oniūnienė.
Pati Dalė sako nesijaučianti padariusi kažką didelio, svarbaus ir ypatingo, teigia, kad gyvena eilinį eilinio žmogaus gyvenimą, tik gyvenimas taip susiklostė.
D. Oniūnienė anūkus po savo sparnu priėmė dar 2010 metais, tuomet ji jau buvo našlė. Dalės dukrą, jos anūkų mamą 2004 metais gimdymo metu ištiko insultas, vėliau diagnozuota smegenų aneurizma. Kurį laiką anūkai augo su mama, tačiau prastėjant jos sveikatai, neliko kitos išeities.
„Tada gyvenimas pašlijo visiškai, buvo ir ašarų, visko. Praėjom ugnį ir vandenį. Iš pradžių labai baisu buvo, galvojau, ką su tais savo vaikeliais darysiu, bet kai jie pradėjo eiti į mokyklą, visi su savo užsiėmimais, taip gavosi, kad net nemačiau, kada vaikai užaugo“, – sako ji.
Tiek Dalei, tiek anūkams teko išgyventi ne vieną skaudžią netektį – 2013 metais mirė anūkų tėtis, o dar po poros metų, 2015-aisiais, šį pasaulį paliko ir anūkų mama.
Su anūkais užmezgė artimą ryšį
Apie anūkus Dalė atsiliepia su begaline šiluma ir meile, džiaugiasi, kad užaugo tokie puikūs jaunuoliai. Tik, sako, gal per greitai, bet matydama, kaip šie žengia per gyvenimą, nesijaudina dėl nieko.
Karina – Socialinių mokslų kolegijos Vilniuje studentė, aktyviai veikianti studentų parlamente. Ir tuomet, kai močiutė atsiėmė ordiną, buvo išvykusi į renginį Zakopanėje:
„Karina galiu sakyti, kad yra gimusi su sparnais – ji visur pritinka, visur dalyvauja, savanoriauja. Turime labai didelius planus, užsiėmimus ir pas mus šeimoje nėra palauk. Reikia – atsistoji ir eini.“
Raimilui anksčiau teko darbuotis užsienyje – Olandijoje, Švedijoje, Anglijoje, tačiau paskutiniu metu jis įsitvirtino Lietuvoje, logistikos srityje, dėl ko D. Oniūnienė be galo džiaugiasi. Sako, ramiau žinoti, kad visi čia, Lietuvoje.
17-metė Serena lanko daugiafunkcinį centrą, kadangi jai diagnozuotas autizmas, tačiau talento neužgožia jokia diagnozė. Mergina eksponuoja jau šeštąją savo paveikslų parodą, o, nors pradėjo kalbėti tik 9-erių, šiandien ji dar ir vaidina:
„Mokytojos labai užsiima su ja, pastebėjo gyslelę ir šiuo metu labai džiaugiamės jos pasiekimais.“
Kad ir kokie visi būtų užsiėmę, visuomet randa laiko sugrįžti pas mylimą močiutę. Kaip sako Dalė, „pas babą lizdan“, nors ir D. Oniūnienę toli gražu ne visada namuose pavyktų rasti.
Nors jau peržengė 70-mečio slenkstį, moteris aktyviai savanoriauja Panevėžio neįgaliųjų bendruomenėje „Panevėžio viltis“.
„Labai džiaugiuosi bendryste, aš 11 metų esu pensijoje, jeigu būtų reikėję nieko neveikti, maršrutas būtų šaldytuvas-televizorius, nežinau, būčiau jau sugriuvusi. O dabar išeini, pasipuoši, išvažiuojam į renginius, ekskursijas“, – džiaugiasi pašnekovė.
Didžiausias įvertinimas – garbė
„Panevėžio vilties“ ir „Panevėžio vilties sodo“ bendruomenės nariai ir rekomendavo D. Oniūnienę kaip asmenį, vertą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“. Moteris juokiasi, kad visi iki paskutinės minutės nerimavo, ar jį gaus, ar pavyks sutarti dėl Serenos priežiūros, bet viskas susidėliojo į savo vietas.
Atsiimti apdovanojimo D. Oniūnienė keliavo su vyriausiuoju anūku, tuo metu pasinaudojo „Atokvėpio“ paslauga, kad žinotų, jog Serena saugiai laukia močiutės grįžtant.
Kalbėdama apie ateities planus, moteris sako, kad labiausiai reikia vieno – sveikatos, o jei tik jos bus, viskas įveikiama.
„Dabar tarsi įsipareigojimą turiu, tarsi skolinga esu (juokiasi). Duok, Dieve, sveikatos, kad galėtume ilgai ir laimingai dar dirbti, bendrauti, Sereną dar paauginti, proanūkių sulaukti.“
Nors sako, kad nesijaučia nusipelniusi ordino, nes vienintelis dalykas, ką padarė – pasielgė teisingai, Dalė atvira, kad toks įvertinimas jai reiškia labai daug.
„Būna, klausia – o pinigų gavai? Negavau, bet man jų ir nereikia, pinigų užtenka tiek, kiek jų turi. Jeigu reikėtų rinktis arba garbę, arba pinigus, garbė visada yra garbė, jos už pinigus nenupirksi, ją reikia užsitarnauti“, – įsitikinusi tris anūkus užauginusi močiutė D. Oniūnienė, kuri apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.
