Išgirdę apie sriubą mokykloje, kainuojančią 11 centų, ar antrą patiekalą, kainuojantį 80-90 centų, dažnas pagalvotume, kad pasigirdo. Tačiau žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas sako, kad tai tikra tiesa. Ir tai vyksta ne kur regione, o visai šalia Vilniaus – Pabradėje.
„Ir porcijos tikrai solidžios. Tai ne ištrauka iš fantastikos romano, tai taip pat ir ne praėjusio amžiaus kainoraštis, o šių metų sausio mėnesio kainos mokyklos valgykloje. Ir toji mokykla, tiesą sakant, yra Lietuvoje“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo G. Sarafinas.
Pasak jo, netrūks tokių, kurie ims įrodinėti, kad tokios kainos infliacijos akivaizdoje – neįmanomos, tačiau čia pat papasakoja, kaip vienai mokyklai pavyko to pasiekti.
„Daugybėje mokyklų mokiniai už pietus moka 3-3,5 euro, o kai kuriose mokyklose – jau ir virš keturių eurų.
Gerai, nebekankinsiu: minėtos mažos kainos yra visai netoli Vilniaus – Pabradės „Ryto“ gimnazijoje. Tiesą sakant, ir kitose Švenčionių rajono savivaldybės mokyklų valgyklose jos nedaug didesnės nei Pabradėje.
Tikriausiai nekeista, kad šiose mokyklų valgyklose valgančių mokinių ir mokytojų skaičiai labai dideli. Per pertraukas ten tiesiog apgultis“, – pasakoja žurnalo redaktorius.
Pasak G. Sarafino, tokia situacija mokykloje buvo ne visada.
„Dar prieš aštuonerius metus tų pačių Švenčionių rajono mokyklų valgyklos buvo pustuštės, nes maistas buvo neįvairus ir neskanus, o kainos buvo aukštos. Taigi net mokytojai valgyklas apeidavo ratu, nes neįpirkdavo.
Tad kas pasikeitė? Panagrinėkime minėtą Pabradės „Ryto“ gimnazijos atvejį. Kaip pasakoja šios gimnazijos direktorė Laima Markauskienė, mokyklų bendruomenių netenkino buvusi maitinimo sistema ir jos prašė kardinalių pokyčių. Ir tai pavyko pasiekti.
Šiuo metu savivaldybė moka atlyginimus mokyklų valgyklų darbuotojoms. Pavyzdžiui, Pabradės „Ryto“ gimnazijos valgykloje dirba 5 darbuotojos. Taip pat savivaldybė apmoka ir elektros sąskaitas, įskaitant ir elektros energiją sunaudojamą maisto gaminimui. O mokykla viešųjų pirkimų būdu perka maisto produktus. Ir kadangi perka dideliais kiekiais, pavyksta gauti dideles nuolaidas bei geras kainas.
Nustatant patiekalų kainas įtraukiama maisto produktų savikaina. Tik tiek. O elektros kainos ir atlyginimai virėjams į patiekalų kainą nėra įtraukiami. Šią naštą prisiima savivaldybė. Visa tai ir leidžia užtikrinti labai mažas kainas sveiko ir šilto maisto pavalgyti norintiems vietos mokiniams ir mokytojams“, – pasakoja G. Sarafinas.
Pasak jo, Švenčionių rajono savivaldybėje yra keturiuos mokyklos ir keletas ikimokyklinio ugdymo įstaigų, todėl virėjų atlyginimai ir elektros sąskaitos nesudaro didelės finansinės naštos.
„O štai pliusų išties daug. Daugybė vaikų valgo sveiką ir šiltą maistą ir už jį moka tikrai mažus pinigėlius. Natūralu, kad tuo labai džiaugiasi tėvai“, – pastebi žurnalo redaktorius.
„Panaši praktika yra ir dar keletoje savivaldybių, bet tikrai ne daugumoje. Todėl nors šiandien Lietuvoje turime 950 mokyklų, valgyklų sistema ir maitinimo kainos jose neregėtai skirtingos. Vienos valgyklos pustuštės, su menka patiekalų pasiūla, su didelėmis kainomis, o kitos tiesiog perpildytos valgyti susirenkančiais mokiniais ir mokytojais.
Kad ir kokius argumentus mums minėtų, tikrai nėra normalu, kai sriubos kainos skirtingų mokyklų valgyklose skiriasi 7 kartus, o antrų patiekalų kainos skiriasi keturis kartus. Tiesą sakant, sunku net suprasti, kodėl vieni vaikai turi mokėti tiek kartų daugiau nei kiti vaikai.
Ir visa tai priklauso vos nuo dviejų dedamųjų: nuo savivaldybės ir nuo mokyklos elgesio. Būtent jos nustato sistemą ir kainodarą. Na, o vaikai ir jų tėvai čia tiesiog tėra įkaitai. Jeigu savivaldybė ir vietinė valdžia nusišalina nuo mokinių maitinimo klausimo, aišku tai, kad tos savivaldybės mokyklose mokinių pietų kainos bus aukštos, įvairovė menka, maistas dažnai atvėsęs, nes gaminamas ne vietoje, na ir valgančiųjų mokinių skaičius minimalus. Ir atvirkščiai.
Svarbu, kad skirtingų mokyklų mokiniai ir jų tėvai žinotų, kokia maitinimo sistema išplitusi kitose mokyklose, kokios kainos vyrauja kitų mokyklų valgyklose, tuomet pokyčių jos gali reikalauti iš savo vietinės valdžios ir iš mokyklos administracijos“, – rašo G. Sarafinas.
