Gyveno kartą žmogus, kuriam patiko nagrinėti Torą. Vadovavo nuosavam verslui, žmona jį palaikė ir padėjo, viskas gyvenime klostėsi sėkmingai. Bet vieną dieną jis bankrutavo. Kad galėtų išlaikyti mylimą žmoną ir išmaitinti vaikus, jis išvyko į tolimą miestą ir tapo pradinės mokyklos mokytoju. Mokė vaikus hebrajų kalbos.
Metų pabaigoje gavęs uždarbį – šimtą auksinių monetų – norėjo išsiųsti jį žmonai, bet tais laikais dar nebuvo pašto.
Norint nusiųsti pinigus iš vieno miesto į kitą, reikėjo kreiptis į ten vykstantį žmogų ir, be abejo, su juo atsiskaityti.
Kaip tik per miestą, kuriame gyveno Toros žinovas, vyko smulkių prekių pardavėjas. Tad mokytojas jį sustabdė ir paklausė:
– Kur vykstate?
Pardavėjas išvardijo skirtingus miestus, tarp kurių buvo ir tas, kuriame gyveno mokytojo šeima. Mokytojas paprašė perduoti jo žmonai šimtą auksinių monetų. Pardavėjas atsisakė, bet mokytojas ėmė jį įkalbinėti:
– Pone brangus, mano vargšė žmona vos galą su galu suduria ir negali išmaitinti vaikų. Jeigu apsiimsite perduoti šiuos pinigus, galite iš šimto monetų palikti jai tiek, kiek pats norėsite.
Gobšus pardavėjas sutiko manydamas, kad jam pavyks apgauti Toros mokytoją.
– Gerai, – tarė jis, – tik su viena sąlyga: savo ranka parašykite žmonai raštelį, kad aš galiu palikti jai tiek monetų, kiek pats norėsiu.
Vargšui mokytojui neliko nieko kito ir jis parašė žmonai tokį laišką:
„Siunčiu tau šimtą auksinių monetų su sąlyga, kad šis nuostabus smulkių prekių pardavėjas perduos tau jų tiek, kiek pats norės.“
Atvykęs į miestelį, pardavėjas pasikvietė mokytojo žmoną, padavė jai laišką ir tarė:
– Štai jūsų vyro laiškas, o štai pinigai. Pagal mūsų susitarimą, turiu jums perduoti tiek, kiek pats norėsiu. Tai ir atiduodu jums vieną monetą, o likusias pasilieku sau.
Vargšė žmona maldavo jos pasigailėti, bet pardavėjas net nekrūptelėjo. Jis buvo kurčias jos maldoms ir tvirtino, kad jos vyras sutiko su sąlygomis, todėl jis turi teisę perduoti jai tiek, kiek pats norės. Tad ir šią vieną monetą perduoda tik iš geros valios.
Mokytojo žmona nusivedė pardavėją pas vyriausiąjį miesto rabiną, garsėjantį protu ir išradingumu.
Atidžiai išklausęs abi puses, rabinas ėmėsi įkalbinėti pardavėją vadovautis gailestingumo ir teisingumo principais, tačiau pastarasis nieko nenorėjo girdėti. Staiga rabinui šovė mintis.
– Parodyk man tą laišką, – pasakė.
Rabinas ilgai ir atidžiai jį skaitė, o tada pažiūrėjo į pardavėją ir paklausė:
– Kiek iš šių pinigų tu nori pasilikti sau?
– Aš jau pasakiau, – atsakė gobšus pardavėjas, – devyniasdešimt devynias monetas.
Rabinas atsistojo ir griežtai pasakė:
– Vadinasi, pagal šį susitarimą, jas turi atiduoti šiai moteriai, o sau pasilikti tik vieną monetą.
– Kur tai matyta? Aš reikalauju teisingumo! – sušuko pardavėjas.
– Kad įsiviešpatautų teisingumas, reikia laikytis susitarimo. Čia aiškiai parašyta: „Siunčiu tau šimtą auksinių monetų su sąlyga, kad šis nuostabus smulkių prekių pardavėjas perduos tau jų tiek, kiek pats norės.“ Kiek tu nori? Devyniasdešimt devynių monetų? Tai ir atiduok jas.
„Kai dorybė išnyksta, tuštybė apima visus į ją linkusius, o gobšumas – visus be išimties“. Moteskjė
„Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams“. Apaštalas Paulius