Slapstymasis, užgauliojimai, nuolatinės patyčios – tik dalis to, ką teko išgyventi 28-erių anykštėnei Faustei Juodelei. Ilgus metus visi aplinkiniai ją pažinojo kaip vyrą, tačiau bėgant laikui ji ėmė vis aiškiau suprasti – savo kūne nesijaučia savimi.
Kone visą gyvenimą lydėjęs suvokimas, kad vyriškame kūne įkalintas moteriškumas, Faustei buvo it jungas, ribojęs ir varžęs, neleidęs rasti sau vietos.
Ji puikiai prisimena pirmuosius kartus, kai matavosi moteriškus drabužius – paslapčia, kad tik niekas nepamatytų, o kasryt išlipus iš lovos vėl susprausdavo save į vyraujančių normų rėmus.
Šiandien Faustė yra lyties keitimo kelionėje ir apie translytiškumą pasakoja garsiai, nieko neslėpdama, atviromis kortomis ji kloja visą savo gyvenimo istoriją, kuri – tarsi vingiuotas, duobėtas kelias savasties paieškose.
Apie moterį, įkalintą vyriškame kūne, išgyvenimus, lyties keitimą, visuomenės požiūrį į tai bei vyraujančius mitus ir stereotipus, Faustė papasakojo naujienų portalui tv3.lt.
– Kada pradėjo suprasti savo lytinę tapatybę ir kaip tai atsiliepdavo kasdienybėje?
– Biologiškai aš esu vyras, bet visą savo gyvenimą jaučiuosi moterimi. Prisimenu dar vaikystėje, kaip namuose persirenginėdavau moteriškais drabužiais, avėdavau aukštakulnius. Žinoma, ne savo drabužiais. Ir kai niekas nematė.
Iš pažiūros atrodžiau paprastas berniukas. Pradinėse klasėse nepavyko adaptuotis nei prie vyrų, nei prie moterų ir turėjau tik vieną draugą, su kuriuo susikalbėjau išvis. Buvo patyčios. Nelabai lankydavau pamokų, o prasti mokymosi rezultatai nulėmė visą tolimesnį gyvenimą.
Bendraamžiai draugai mane smerkė ir mušė, nes aš, jų teigimu, rodžiau mažai vyriškumo. Po to įstojau į profesinę mokyklą Kaune mokytis virėju ir tenai buvau atstumta grupiokų ir klasės auklėtojos. Bendrabutyje gyveno viename aukšte vyrai, kitame moterys. Jie tarpusavyje bendravo, o aš jaučiausi vieniša; ką nors rašydavau, vaikščiodavau, mokydavausi. Aš niekada neturėjau nei vaikino, nei merginos, nors buvau gana draugiška. Pradėjau dirbti.
– Šis supratimas kišo koją įžengus į suaugusiųjų pasaulį?
– Nuo 18 iki 28 metų, tame laikotarpyje, teko pakeisti 31 darbą. Dirbau ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Belgijoje, Airijoje, Norvegijoje. Net mano įmonė, kurią atsidariau Olandijoje, bankrutavo per du mėnesius. Susidūriau su daugiau kaip pusę šimto tūkstančių eurų siekiančiomis skolomis.
Visose įmonėse, kur dirbau, sunkumas man buvo adaptuotis darbo aplinkoje. Pavyzdžiui, aš alpdavau nuo streso. Buvau nekalbi. Tik atsakydavau į klausimus. Jaučiausi atstumta ir nevertinama, nors dirbti labai stengiausi – iš visų jėgų. Tiesą sakant, aš nusiritau iki tokio lygio, kad nei giminės, nei draugai, nei bankas man jau nebegalėjo pinigų paskolinti – aš bankrutavau, aš ėmiau vogti ir manipuliuoti.
Mano moralė buvo gera – aš buvau mokslo žmogus, kovojantis už taikią ir tvarkią civilizaciją. Tačiau nepaisant to aš pavogiau iš tų šalių maisto, degalų ir drabužių tiek, kad galima suskaičiuoti keturiasdešimt tūkstančių eurų „priedo“.
Turėjau tiek reikalų su policija, kad pareigūnas man pasakė, jog jei bus dar vienas toks kartas, tai jie turės teisę mane sulaikyti ir prasidės baudžiamoji atsakomybė, o nebe administracinė. Taigi – aš nusipirkau vienos pusės bilietą į Tailandą ir išvykau, turėdama vos 100 eurų, tikėdama, kad niekada nebegrįšiu į Europą. Balsas galvoje sakė, kad ten yra kažkas, ko man reikia. Nežinau, kodėl nusprendžiau būtent ten važiuoti.
– Ši kelionė – kuo ji buvo svarbi?
– Kelionės metu suvokiau, kad ten yra moteriškas hormonas estrogenas vaistinėse prieinamas be recepto. Nieko apie jį nežinojau. Tik tiek, kad tai yra kažkaip moteriška. Taigi, vos aš atvykau į Bankoką, nusipirkau hormono estrogeno ir ėmiau vartoti. Ir tada paskelbiau į savo „Facebook“ ir vienas žmogus, pamatęs mane, supažindino su translytiškumu.
Praėjus vienai savaitei aš pajaučiau poveikį ir suvokiau, kad estrogenas viską išsprendžia ir atsuka priešingai – į gerą pusę; tik nesupratau, kaip. Aš esu moteris, bet atrodžiau vyriškai.
Biologinės moterys su manimi bendraudamos jautė ne vyriškumą, o moteriškumą. Vyrai jautė moteriškumą, o ne vyriškumą. Taigi, manęs jie nesuprato. Ir jeigu aš turėčiau vaikiną – visiems atrodytų, kad esu gėjus. Ir jeigu aš turėčiau merginą – jausčiausi lesbietė ir reikėtų bendrauti su lesbiete.
Aš negalėjau būti savimi: merginos darosi makiažą, taip? O vaikinai, kurie darosi makiažą ir rengiasi moteriškais drabužiais, sakoma, kad yra transvestitai. Transvestitas skiriasi nuo translyčio tuo, kad transvestitas apsirengia moteriškai, nes jis nori patirti lytinį susijaudinimą. O tada jis nusirengia ir jam toliau viskas yra gerai.
Translytis, kitaip – jau nuo mažų dienų yra kitos, negu biologinė, lyties. Ir naudojamas žodis „transseksualumas“, jei translytis vartoja hormoninius vaistus ir jam yra atliekamos chirurginės operacijos, kad kūnas kiek įmanoma labiau atitiktų pasirinktą lytį ir žmogus galėtų adaptuotis socialinėje aplinkoje.
– O ar išlikę atsiminimai, kada ėmėte suprasti, kad Jūsų biologinė ir socialinė lytis – skirtingos ir kada ėmėte prisistatyti kaip Faustė?
– Mano nuomone, tai tiesiog yra tam tikras emocinis jausmas, kuris susiformuoja maždaug gimimo metu. Visą gyvenimą buvo šimtai užuominų, kad aš esu moteris, bet aš jų sąmoningai nesupratau. Niekada nenorėjau jokios merginos. Niekada nebuvau gėjus. Ir tik pradėjusi vartoti moteriškus hormonus aš supratau, kad man atsiranda lytinis potraukis vyrams.
Tada teko grįžti į Europą. Nors be pinigų jau būčiau mirusi gan greitai dėl karščio ir alkio, pavyko pasiskolinti ir po Tailandą dar pakeliauti. Bet kad esu moteris supratau tiktai gerokai vėliau – kai pakeičiau savo vardą „Facebook“ profilyje iš vyriško į moterišką.
Man nekyla jokių abejonių, kad žmogus yra tos lyties, koks yra jo identitetas – jei tu save priskiri prie moterų, dėvi moterišką aprangą, papuošalus, makiažą ir, sakykime, nori dirbi grožio prekių parduotuvėje arba prie makiažo – jei tai yra tavo identitetas – tai man net nekyla klausimas, kad tu esi moteris. Kitaip būti ir negali. Pagalvokite: jei žmogus elgiasi kaip moteris – jis yra moteris, o ne vyras.
– O kas pasikeitė Jūsų gyvenime, kai pradėjote vartoti hormonus?
– Džiaugsmas mano tas, kad aš dabar žinau, kokie darbai mane traukia ir kur man dirbti lengva ir galiu pasirinkti iš daugybės kitų darbų. Ten dažniausia dirba moterys ir daugiau nėra problemos adaptuotis.
Kai grįžau iš Tailando, buvo 3 savaitės, kaip vartoju hormoną estrogeną – estradiolį, ir testosterono blokatorių – spironolaktoną. Atsivežiau kuriam laikui vaistų į Lietuvą nelegaliai. Tiesiog negalėjau kitaip.
Atsigavusi po kelionės įsidarbinau savo mieste kasininkės–pardavėjos pozicijoje. Aš niekada nedirbau kasininke anksčiau, bet mano sprendimas buvo labai taiklus ir aš ten sėkmingai įsidarbinau ir dirbu kasininke iki dabar. Kodėl kasininke? Pagalvojau, kad toks darbas atitinka mano būseną.
Aš nuo hormono estrogeno tapau kantri, empatiška, rami, taigi, pasikeitė mano būdas. Aš netikiu, kad yra vyriški ir moteriški darbai, bet aš tikiu, kad vienas darbas gali būti lengvesnis moterims, o kitas – vyrams, būtent dėl to, kad skiriasi hormonai. Pavyzdžiui, vyras gali būti mažiau kantrus. Be abejo – taip ne visada nutinka. Bet aš pajaučiau, kad būtent kasininke dirbti man yra labai lengva, sulaukiau vis daugiau klientų pagyrimų.
Kai anksčiau dirbdavau prie pastolių, statybose arba virtuvėje pagal profesiją, buvo ypač sudėtinga. Net turėdama penkis metus patirties virtuvėje buvau labai nelaiminga tenai. Aš jaučiau, kad tai yra ne man. Visada taip jausdavausi kai dirbau tuos darbus. Ir tiesą sakant, beveik visada bendradarbiai buvo vyrai.
Kitas džiaugsmas buvo tas, kad po 2 mėnesių nuo hormonų vartojimo pradžios aš suvokiau, kad man patinka vyrai ir aš ėmiau save suvokti kaip moterį lytine prasme. Žinote, tai reiškia, kad aš galiu turėti vaikiną, aš galiu kurti šeimą, turėti vaikų. Aš niekada anksčiau apie tai negalvojau. Dabar jau beveik 5 mėnesiai nuo hormonų vartojimo pradžios ir aš dabar gyvenu įprasto žmogaus gyvenimą ir man šeima yra nauja vertybė.
Džiaugsmas yra ir tas, kad aš dabar galiu rami išvykti į užsienį ar kitą miestą Lietuvoje ir ten įsidarbinti, gyventi dviviečiuose kambariuose su mergina arba pati susirasti kambarį bute, kur gyvena merginos arba pora, ir sau gyventi. Anksčiau to negalėjau.
– Kokie sunkumai kildavo ieškant gyvenamosios vietos?
– Jei dvivietyje kambaryje yra vyras, o tu jautiesi moteris, bet atrodai vyras, tai pagalvokite patys – tai yra socialinė atskirtis.
Vyrams aš buvau keistas žmogus. Jie drebėdavo iš neapykantos. Būdavo su ausinėmis. Kartais neapsikęsdavo ir pasakydavo ką nors įžeidžiančio „tu čia visą dieną sėdi, kiekvieną dieną prie kompo!“, ir galvodavo: „negaliu net krepšinio žiūrėti garsiai“. Visada norėjau ramių, kantrių kambariokų, tvarkingų ir be žalingų įpročių. Tačiau dažniausia tokios sąlygos būna tik moterims.
Pavyzdžiui, pagalvokite apie užrašą kambario nuomos skelbime „tik merginoms“. Ir aš atrodžiau vyras. Nesakau, kad vyrai netvarkingi, o sakau, kad negalėjau gauti tokių gyvenimo sąlygų, į kurias norėčiau patekti išvis. Taigi, dabar jau nebereikia prievarta gyventi pas tėvus, jeigu nenoriu. Dabar nesunku išvykti.
Džiaugsmas aišku yra tas, kad aš dabar galiu būti savimi. Man nereikia slėptis ir grįžusiai po darbo persirengti moteriškai ir tikėtis, kad niekas manęs nemato. Įsivaizduojate, jei kas nors pastebės, kad aš mašinoje su lūpdažiu? Turiu omenyje, kai atrodžiau vyras.
Ir visko buvo: tekdavo netikėtai sustoti ir išlipti. Slėpdavausi, slapčia pirkdavau makiažą. Išleisdavau ne šimtais, o tūkstančiais eurų makiažui ir įvairiems drabužiams, kurie yra „unisex“, t. y. nei vyriški, nei moteriški. Išgyvenu mergaitišką brendimo laikotarpį.
– Kaip apibūdintumėte dabartinį gyvenimo etapą?
– Jausmų ir išgyvenimų prasme tampu iš mergaitės moterimi, nors aš esu senai suaugusi. Tarsi laikas būtų atsuktas į vaikystę ir pradedu gyventi iš naujo, o tai, kas buvo seniau, man liko tik blankus sapnas, kurį prisiminti jau mano kūnas nebeturi motyvacijos.
Kadangi formuojasi krūtinė, rankos, kojos, pilvas ir visas kūnas pasidaro minkštas ir švelnus, pasikeičia stovėsena, eisena, rankų judesiai, plaukai ima augti kitokios struktūros, balsas keičiasi – tai aš sakau, kad jaučiu brendimą. Šio brendimo metu aš adaptuojuosi prie moterų ir tai yra labai natūralu, bet kelia iššūkius ir verkiu.
Mergaitė adaptuojasi, kai būna mokinė. O aš darbe turiu. Bet vis labiau jaučiuosi savimi fiziškai ir dvasiškai. Ir aš turiu naujų draugų. Iš vyrų gaunu dabar jau nebe dešimtis, o šimtus pranešimų, kad aš atrodau gražiai ar nuostabiai, nepakartojamai ir nemažai žmonių nori su manimi susipažinti. Man tai yra neapsakomai stiprus džiaugsmas. Taigi, štai ką turiu omenyje, sakydama „galiu būti savimi“ – kai gali parodyti savo identitetą, o ne kaip anksčiau sakydavo „tu kalbi apie nieką, tu lyg ir esi, bet tavęs nėra“.
– Kaip aplinka, draugai, net nepažįstami žmonės reaguoja pamatę Faustę ir išgirdę naująjį vardą?
– Mano labai geras draugas man pasakė, kad kai iš pradžių mane pamatė, tai buvo su drauge ir ji pasiūlė jam mane „atversti“ atgal į vyrą, kad daugiau nebebūčiau moteris ir jis tik šaipėsi iš manęs. Štai kodėl jis man parašė. Bet jis buvo nustebintas.
Jis nėra niekaip susijęs su translyčiais asmenimis, bet mes esame panašūs kitaip. Ir jis pradėjo manimi domėtis. Nes aš leidau jam pasakyti savo nuomonę, nes aš visada taip darau, kai konsultuoju žmones kaip elgsenos konsultantė. Aš konsultuoju žmones ir leidžiu jiems pasipasakoti, ir nesistengiu tyčia keisti jų žalingos mąstysenos ar elgesio. Ir mes bendravome kasdien.
Jis man vėliau pasipasakojo, kad manė, kad aš esu nesveikas žmogus, kad man vaikystėje buvo padaryta trauma, taigi, aš esu kitoks, negu visi. Ir jeigu neklystu, tai jis apsipyko su drauge, nes jis ėmė bendrauti nebe su ja? Nesu nei šizofrenikė, nesergu jokia psichine liga – esu labai žvali, labai racionaliai ir kritiškai mąstanti, kūrybinga, energinga ir sveika, neturinti priklausomybių, sąžininga ir nedaranti jokių nusikalstamų veiklų.
Draugas pasakė, kad tik pabendravęs su manimi ilgiau mane suprato, bet visada galvojo, kad tokie žmonės yra nesveiki ir net nebuvo pasirengęs galvoti kitaip. Humoras toks, kad ir aš pati taip manydavau anksčiau. Taigi, žmonės vertina translyčius skeptiškai. Labai negatyviai.
O štai kokios pasekmės: praradau tris tūkstančius pažįstamų – praktiškai visus. Suprantate, aš mokslo žmogus. Aš palaikau ne pelno siekiančią organizaciją „The Venus Project“, bendrosios semantikos institutą, ir taip darydama turiu daugybę mokslinių bendraminčių iš labai daug pasaulio šalių. Afrikoje, Azijoje, Amerikoje, Europoje, Australijoje. Visur. Praktiškai visi jie rodė negatyvų požiūrį ir bėgo nuo manęs. Neliko nė vieno ir tik vėliau keli iš senų pažįstamų vėl ėmė man rašyti.
Tik dėl hormonų tapau žmogus – visuomenės priešas. Bet aš buvau stipri ir nepasidaviau aplinkinių kritikai. Greit atsirado daugiau nei reikia naujų draugų ir jie visi dabar yra mane gerbiantys. Tik darbe bendradarbė atėjo ir tyčia šaukė per visą parduotuvę „transvestitas! Žiūrėkite – vyras su makiažu!“.
Parduotuvės valdžia spaudžia psichologiškai. Taigi, aš tiesiog išeisiu iš toksinės aplinkos ir susikursiu sau palankesnę. Bet tam, kad atlaikyti kritiką, reikia būti labai stipriu žmogumi. Vartoti hormonus ir ruoštis chirurginėms operacijoms, žinokite, tai ne silpnų žmonių kelias. Bet jeigu nori gyventi, tada iškenti viską.
Žinau žmonių, kurie nusižudė, nes neištvėrė. Labai artimą žmogų, kuris save uždusino. Kažkas bandė nusižudyti, tačiau nenusižudė, bet visam gyvenimui liko suluošintas. Šiaip žinau daug žmonių, kurie sėkmingai praėjo, bet jiems taip pat nebuvo lengva.
– Kuriuos momentus išskirtumėte kaip sunkiausius?
– Man sunku buvo, kai darbe reikėjo pradėti naudoti kitą vardą. Vienas žmogus paklausė, kodėl mano „Facebook“ vardas vyriškas, o aš atrodau moteriškai: aš apsvarsčiau ir kitą dieną jo paklausiau „ką manai, jei pasikeisčiau vardą?“ Ir jis pasakė: „Turi gerai žinoti, kas esi“. Ir aš sau atsakiau: „Aš esu moteris“. Ir aš pasikeičiau vardą į moterišką. Nuo tada ėmiau save sąmoningai laikyti moterimi.
Žinoma, sekančią dieną darbe gavau klausimą „kaip į tave kreiptis?“ Ir aš atsakiau: „Kaip į Faustę“. Ir man kolegė pasakė: „Jei tu vadiniesi Fauste, tai ir turi atrodyti kaip moteris“. Pasidaryti šukuoseną ir panašiai. Ir aš puoliau į didelę depresiją, nes suvokiau, kad nuo rytoj turėsiu apsirengti moteriškai ir taip dirbti darbe, o mano balsas buvo vyriškas ir išvaizda – tas galvojimas „kaip čia viskas bus“ mane taip stipriai paveikė emociškai, kad aš palūžau. Galvojau, išvažiuosiu šią minutę iš Lietuvos.
Ir mano mama, krikščioniško tikėjimo, brovėsi į mano kambarį ir bandė atlikti egzorcizmo praktikas. Sakė, kad mane apsėdo velnias. Ir ji neatstojo, net gražiai prašant. Nuolat žodinis neapykantos kurstymas ir diskriminacija. Jeigu ne draugo parama, aš būčiau neištvėrusi. Vis dėlto per dideles ašaras aš tai ištvėriau.
Daug kas klausia, kaip reaguoja giminės. Mano mama, giminė, sesė – visi jie manė ir vis dar mano, kad aš esu nesveika. Yra kas net išvyko gyventi kitur, o mama keturis mėnesius stengiasi paveikti mane ir įrodyti savo nuomonę. Nuo lengvo įrodinėjimo iki rėkimo, kuris leidžia suprasti, kad aš nesu laukiama šiuose namuose. Bet aš buvau stipri.
– O kada pradėjote keisti išvaizdą ir kaip tai keitė aplinkinių požiūrį į Jus?
– Pardavusi automobilį ir paskutinius daiktus, prisiauginau plaukus, pasidariau makiažą. 3000 eurų per mėnesį investavau į grožį ir ėjau į darbą, palaipsniui vis gerinant savo išvaizdą. Tai yra vieša vieta – maisto prekių parduotuvė. Ir dirbau. Ėmiau tvarkytis dokumentus, kad legaliai gaučiau hormoninius vaistus.
Žinoma, verkdavau beveik kiekvieną dieną. Tiesiog darbe iš pradžių visiems mano vardas buvo kaip egzotika. Jis buvo sakomas su pašaipomis. Kažkas sakyti atsisakė ir visada kreipėsi į mane kaip į vyrą, sakant „tu esi vyras ir būk vyru, neapsimetinėk tuo, kuo nesi“.
Vėliau pastebėjau, kad bendradarbiai nebesistengė manęs vadinti „ji“ ir kreipdavosi „jis“. Tai buvo sunku emociškai ir aš norėjau išeiti iš darbo. Vėlgi, per didelius vargus, pažįstamas man suteikė paramą ir aš įstengiau vėl ateiti į darbą.
Gera gauti patarimus iš žmonių, kurie jau šitai praėjo, bet net ir su parama buvo labai sudėtingas laikotarpis. Bet hormonai daro savo. Perėjau tą sudėtingą laikotarpį, apsirengiau suknelę, prisiauginau blakstienas ir pajaučiau pakankamai ramybės, eidama mieste. Taigi, toliau jau viskas bus gerai.
– Pakalbėkime ir apie visuomenės požiūrį, supratimą apie lyties keitimą, translyčius asmenis. Su kokiais mitais, stereotipais, požiūriu tenka susidurti kasdienybėje?
– Žmonės mąsto skeptiškai. Lietuvoje jie dar neatrodo pasirengę suprasti translytiškumo. Ypač tai pastebima tarp rusakalbių. Lietuvai tai dar gan nauja: tik 2022 metais buvo išdėstyti teisės aktai, aiškiau nustatantys tvarką, susijusią su transseksualumo gydymu. Be to, vis dar remiamasi sena TLK (tarptautinių ligų klasifikacijos) – 10 redakcija, nors kitur užsienyje, yra TLK 11.
Senoje redakcijoje translytiškumas yra apibrėžiamas kaip psichikos sutrikimas. Taigi, tai ne tik yra sutrikimas, bet dar ir psichikos sutrikimas. O tai reiškia, kad tu negali turėti ginklo, bus apribota galimybė įsidarbinti į tam tikras sritis ir, tariant liaudiškai, tu esi „psichinis“ ir tave reikia gydyti. Būtent naudojamas tas žodis „gydymas“, pvz., „gydymas hormoniniais vaistais“.
Tuo tarpu 11 redakcijoje translytiškumas yra depatologizuotas. Tai reiškia, kad nebėra laikoma kaip psichikos sutrikimas. Vietoje to, įtraukta nauja diagnozių grupė „būklės, susijusios su seksualine sveikata“. Šioje grupėje yra „lyties netapatumo“ (angl. „Gender incongruence“) būklė.
11 TLK redakcija dabar yra taikoma daugelyje pasaulio šalių. Pavyzdžiui, daugumoje ES šalių, Australijoje, Japonijoje. Bet ne Lietuvoje. Štai kodėl mes turime tiek daug stereotipų. Jie būna įvairūs. Nors mano mama sako: „Tu nori būti moterimi dėl to, kad nereikėtų aplink sodybą pjauti žolės“, o vėliau sako: „Moterys irgi žolę pjauna, jeigu nežinojai!“ taip rodant, kad nežino – yra gana stabilių stereotipų Lietuvoje.
Vienas iš tokių yra „čia globalistų planas, valdomas George‘o Soroso, kurio tikslas išnaikinti populiaciją. Skaičiau straipsnį, kaip lobistai priėmė įstatymą, kad hormonų rijimas būtų tarsi normalus dalykas ir tokiu būdu jie kraunasi didžiulius pinigus. Tai yra verslas“. Na, ne visi translyčiai „ryja“ hormonus.
Nežinau, kas tie globalistai, bet hormonų vartojimas nenužudo populiacijos, o priešingai – apsaugo asmenis nuo įkalinimo įstaigų, savižudybių, depresijos, žalojimosi, skurdo ir leidžia jiems sėkmingai adaptuotis į visuomenę, turėti darbus, kurti karjerą, turėti šeimą ir mėgautis gyvenimu – suteikia galimybę būti žmogumi.
Daug kartų girdėtas mitas, kad noras pakeisti lytį yra fazė, kuri praeis. Vieną dieną esi vyras, kitą moteris, trečią mokslininkas, ketvirtą sodininkas. Dar vienas mitas – tai, kad translytiškumas lygu homoseksualumas ir transvestitizmas.
– Ką vis tik reiškia tos skirtingos sąvokos – homoseksualumas, translytiškumas, transseksualumas?
– Homoseksualumas reiškia lytinį potraukį tos pačios lyties asmeniui. Translyčiai, kurie keičia lytį, jie ją pakeičia taip, kad kūnas kiek įmanoma labiau atitiktų jau esamą lytį. Jie nepakeičia savo identiteto.
Pagalvokite patys – jeigu vyras prarastų sėklides, sakykime, per avariją, ir jo organizme nebebūtų tiek daug gaminamas vyriškas hormonas testosteronas, tai vyras turėtų vartoti testosteroną, kad toliau gyventų ir jis tikrai jį vartotų. Jis nesakytų: „Man testosterono nereikia, duokite estrogeno, nes aš esu moteris“. Jis save tik pražudytų su estrogenu tokiu atveju.
O transvestitizmą lengva supainioti su translytiškumu, nes translytis, kai pakeičia savo išvaizdą, nebėra niekam pastebimas. Jį pastebi tik tada, kai jis dar yra tik perėjime iš vienai lyčiai būdingos išvaizdos į kitą. Po to jie adaptuojasi ir atrodo taip pat, kaip ir dauguma, o ne visą gyvenimą „vyras su makiažu“. Jie sako tik tai, ką vizualiai mato.
– Grįžkime prie to, kaip veikia hormonai – kokie vyksta fiziniai pokyčiai?
– Dar vienas mitas yra tas, kad moteris, kuri vartoja hormonus ir keičia lytį, visada vis tiek turi vyrišką organą – varpą ir sėklides (angl. „shemale“). Tiesą sakant, kuo daugiau vartoji hormonus, tuo labiau mažėja tūris sėklidėse. Taigi, kuo labiau atrodai moteris, tuo daugiau tai reiškia, kad šių organų nėra. Po to per chirurginę operaciją gali būti suformuojamas makšties kanalas, lytinės lūpos ir žmogus gali patirti erekciją. Gimdos neįdeda. Norėdama turėti vaikų, gali įsivaikinti.
Dar yra mitas – manoma, kad lytį galima pakeisti greitai ir šis procesas yra paprastas. „Žaidimas“. „Tai kada baigsi? Mes grįšime po dviejų mėnesių. Tu jau būsi moteris?“. Realybė yra tokia, kad hormonus reikia vartoti bent tris metus, kad kūnas atitiktų pasirinktą lytį ir po to gali tekti juos vartoti visą likusį gyvenimą, tik mažesnėmis dozėmis. Įvairiomis dozėmis.
Tada yra chirurginės operacijos, kurių kaina yra didžiulė, jeigu valstybė nefinansuoja. Tai gali užtrukti dar 5 metus. Kitam gali reikėti iš viso dešimt metų, kad pakeistų lytį. Be to, dokumentų tvarkymas užtrunka dažnai ne mėnesiais, o metais. Todėl neteisinga galvoti, kad lyties keitimas yra greitas ir paprastas.
– O kaip, Jūsų nuomone, kovoti su visais šiais mitais ir stereotipais?
– Geriausia šviesti žmones per žiniasklaidą, bet aš atkreipiu dėmesį ne į priemones, o į transliuojamą turinį. Jei turinys prastas, tai ar yra reikalo kalbėti apie visuomenės švietimo priemones? Na taip, gali būti visokie renginiai ir gali būti tėvai, kurie moko vaikus. Nes dabar mano sesės vaikas labai norėjo bendrauti su manimi, bet sesė jį ėmė barti ir liepė nekalbėti, nes „rožiniais drabužiais rengiasi tik moterys, o ne vyrai“. Ne.
Aš atkreipiu dėmesį ne į priemones, o į transliuojamą turinį. Geriausia, kai už straipsnius arba renginius atsakingi yra translyčiai, o ne tie, kurie niekada tokiais nebuvo. Tai, kaip palyginimui, 266-asis Romos popiežius viešai teigė, kad niekas neturėtų būti baudžiamas už meilę. Taigi, jis žino savo sritį. Tačiau jį kritikuoja patys krikščionys, sakydami, kad jis yra papirktas pasaulio turtingųjų. Žinote, kritikai, o gal tai ne jis gyvena vargingai, ir gal reikėtų pagaliau atsiversti Bibliją, o ne vien gyventi maldomis. Taigi, reikia pačių translyčių, kurie nebijotų ir imtų kalbėti.
Šiaip tai aš nenorėčiau, kad būtų viešinamas vyriškas veidas su makiažu, kaip dabar, kad yra „LGBT pride“, nes aš to vaizdo maloniai nepriimu. Aš norėčiau, kad būtų viešinama žmogaus biografija ir tai, kaip jie vėliau gyvena darniai su šeima ir yra tikrai laimingi žmonės.
Galiausiai, tikiu, kad Lietuvai pradėjus taikyti naują Tarptautinių ligų klasifikaciją, atsiras daugiau žmonių, kurie supranta ir kils mažiau stereotipų. Bus paprasčiau, kada neliks „psichinių sutrikimų“ ir nekils klausimo apie viešinimo priemones.
– Pati dabar einate per įvairiausius pokyčius, tad kokį kelią tenka įveikti, norint pasikeisti lytį Lietuvoje?
– Galima kreiptis į šeimos gydytoją, kad jis, įtaręs diagnozę, duotų siuntimą pas psichologą, gebantį dirbti su translyčiais ir galima kreiptis patiems pas psichologą. Psichologas surenka įvairius paciento duomenis, susijusius su biografija, noru gyventi kaip kitos lyties ir kitus duomenis. Ir tada duoda psichiatrui tinkamus išrašus apie pacientą.
Kartais galima kreiptis tiesiai pas psichiatrą ir tada psichiatras nusiunčia pas psichologą. Bet tiek (tinkamų) psichologų, tiek psichiatrų Lietuvoje dabar yra mažai. Yra Santaros klinikos, yra privatūs psichiatrai. Yra Kauno klinikos, Romuvos klinika.
Asmeniškai psichiatro ieškojau mėnesį. Vieniems po mėnesį atostogos, kiti naujų klientų nebepriima trečius metus. Eilės pas psichiatrą laukiau 2 mėnesius ir 2 savaites. Konsultacija brangi. Psichiatras diagnozuoja transseksualumą ir tada gali kreiptis į šeimos gydytoją, gauti popierinę formą Nr. 046/a „medicininis pažymėjimas“ ir kreiptis su juo dėl vardo keitimo į metrikaciją, susimokėti tam tikrus mokesčius ir pasikeisti vardą. Tai tik vardo ir pavardės keitimas, bet ne lyties ir asmens kodo.
Tik su diagnozuotu transseksualumu gali gauti iš endokrinologo reikalingus tyrimus ir jis tau gali išrašyti receptą vaistams įsigyti. Jei, sakykime, vartoji vaistus nelegaliai, tai tu negali gauti hormonų ištyrimo, ir nesu tikra, kaip dėl skydliaukės ir pavyzdžiui, kalio kiekio, na ir visa kita. O vaistai, kurie naudojami hormonų pakaitinėje terapijoje, gali būti kritiškai pavojingi gyvybei be priežiūros.
Tai eilės yra ilgos, paslaugos brangios ir yra labai mažai specialistų, apskritai dirbančių su tuo. Gali tekti pasivažinėti iš Anykščių į Klaipėdą ir panašiai. Dar neteko girdėti, kad yra nors vienas mažesniuose miesteliuose specialistas. Mano miestelyje psichiatras griežtai pasakė „nesiviešink“. Štai kokie psichiatrai. Nesiviešinti? Tada žmonės nežinos, kas yra translytiškumas! Be to, jis buvo paprastas psichiatras.
Reikia trečio lygio psichiatro. Trečio lygio psichiatras teikia paslaugas, apimančias sudėtingų ir sunkiai gydomų psichikos sutrikimų diagnostiką ir gydymą. Paprastai paslaugos teikiamos specializuotose psichiatrijos ligoninėse ar klinikose, kuriose yra prieinamos pažangiausios gydymo technologijos ir metodai.
– O kaip dėl operacijų, ar įmanoma jas atlikti Lietuvoje?
– Ar Lietuvoje atliekamos chirurginės operacijos translytėms, pavyzdžiui, vaginoplastika? Kiek žinau, translyčiams ne. O jeigu taip, tikrai nerizikuočiau. Komplikacijų nenoriu. Vien dėl to, kad, greičiausia, tai būtų nepatyrę specialistai, mažas technologinis pažangumas ir elementariausia higienos stoka. Tikrai geri specialistai dirba Vokietijoje ir kitur.
Žinau tik tiek, kad užsienyje chirurginės – estetinės ir kitos translyčiams asmenims siūlomos operacijos gali kainuoti dešimtimis tūkstančių eurų ir jeigu tu nori, kad valstybė išlaidas padengtų, tai tu turi būti tos valstybės gyventojas ir ten dar tau reikės parodyti, kad vartoji hormonus. Ko gero, tik toje pačioje šalyje elektroniniu būdu išduotą receptą, o ne išverstą iš lietuvių kalbos popieriuką.
Tad nėra taip, kad ateini ir viskas – padaro operaciją. Reikia jai pasiruošti visų pirma. Ir teks apsigyventi pasirinktoje šalyje. Kiek teko girdėti, Olandijoje būna, kad žmonės ir visai nesulaukia paslaugų: nei gauna hormonų, nei chirurginių operacijų, arba laukia po tris metus.
– Galiausiai, reikia pasikeisti ir dokumentus, tai irgi nėra paprasta?
– Ar lengva keisti lytį pase? Na, kai jau vartoji hormonus legaliai, tada pasikeisti lytį Lietuvoje galima teismo būdu. Reikia teisininko, jis viską sutvarko, tik jis neteikia paslaugų už ačiū. Reikia pasitaupyti.
Taigi, apibendrinus, reikia turėti ir pinigų, ir laiko, ir kantrybės, ir sveikatos, nes kitaip negali šio kelio praeiti. Yra organizacijos ar grupės, tokios, kaip „Trans autonomija“, „Lietuvos Trans Grupė“ „Facebook“, „LGL“ organizacija ir kitos, teikiančios informaciją translyčiams, bet jie teikia tik bendro pobūdžio informaciją, o tai, kaip keičiasi situacija realiu laiku ir ar reikalingu momentu tas pats vienas rekomenduotas specialistas jums padės, jau tik per bandymą žinosit. Tai visiems translyčiams linkiu kantrybės.
