Į ligoninių priėmimo-skubios pagalbos skyrius plūstantys pacientai su jau kelias savaites skaudančia koja, „atsibodusiu“ kosuliu ar į įsisiurbusią erkę panašiu spuogu – medikų kasdienybė. Vis tik jie įspėja, kad skubiosios pagalbos gydytojų rezervai suteikti pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia, nėra begaliniai. Todėl ir nereikėtų piktintis, kai neskubiais atvejais iš pacientų paprašoma susimokėti arba kreiptis į šeimos gydytoją.
Apie būtinąją pagalbą ir tai, kaip skirtingai ją supranta medikai ir pacientai papasakojęs Joniškio ligoninės direktorius, Skubiosios pagalbos gydytojas Martynas Gedminas tvirtino, kad būtina apie kalbėti kuo garsiau, mat kitaip tai gali turėti liūdnų pasekmių.
Atvyksta pasitikrinti „dėl visa ko“
Gydytojas priminė, kad būtinoji pagalba tai yra tos paslaugos, kurias iš esmės užtikrina dvi grandys – greitoji medicinos pagalba ir priėmimo skyriai. Vis tik nemažos dalies gyventojų suvokimas apie skubiąją pagalbą stebina. Tam iliustruoti M. Gedminas pasidalino keliais pavyzdžiais vien iš ligoninės, kurioje dirba.
„Pavyzdžiui, pacientas ateina skųsdamasis, kad iš nosies bėga geltonas skystis ir jis yra išsigandęs, ar nėra čia kažko blogo, nes kitą dieną numatyta kelionė į užsienį. Tad jis ateina į priėmimą pasitikrinti „dėl visa pikto“.
Pacientė atvyksta į priėmimo-skubios pagalbos skyrių 5 ryto, nes atsibodo kosėti. Sako: „Kosau, kosau, kosau, atsibodo, gal galėtumėte kažkokių vaistų išrašyti?“. Arba žmogus, kuris ateina į skubios pagalbos skyrių 3 valandą nakties, nes užčiuopia spuogą ant galvos ir galvoja, gal čia erkė, reikia dėl viso pikto pasitikrinti. Taigi taip priėmimas tampa vieta „dėl visa ko pasitikrinti“. Taigi aiškiai išryškėja, kaip medikai ir visuomenė visai kitaip supranta priėmimo skyriaus ar greitosios pagalbą ir tai turi aibę visokiausių pasekmių“, – viešai kalbėdamas socialiniame tinkle pabrėžė jis.
Būtinoji pagalba aiškiai apibrėžta
Pasak M. Gedmino, kai kalbama apie būtinąją pagalbą, tai ji suvokiama kaip ta, kurią reikia suteikti greitai, o ne ta, kurią norisi gauti greitai.
„Tai yra labai skirtingi apibrėžimai. Ministro įsakymu reglamentuojama indikacijos skubiai pagalbai teikti. Jos yra skirstomos į keturias kategorijas. 1 ir 2 kategorija – tai sunkios būklės žmonės, juos atveža dažniausiai greitoji, kartais – artimieji, ir jiems reikia nedelsiant pradėti teikti pagalbą. 3 ir 4 kategorijos – tai daugiau ambulatoriniai pacientai, kur atsiranda šiek tiek neaiškumo, bet yra labai aiškiai apibrėžtos būklės, kada yra nemokamai teikiama pagalba.
Pavyzdžiui, tai – hipertenzinė krizė su greitai progresuojančiais širdies kraujagyslių ar centrinės nervų sistemos pažeidimo požymiais. Taigi ne tik padidėjęs kraujo spaudimas, bet ir mirguliavimas akyse, galvos svaigimai ir kiti dalykai, kai reikia padėti žmogui, nes kitaip galėtų išsivystyti kažkas sunkaus“, – aiškino jis.
Skubūs atvejai – ir traumos, patirtos, per 48 valandas, tačiau ne tada, kad žmogus jau dvi savaites šlubuoja ir ateina pasitikrinti, persišviesti į priėmimą, nes taip bus greičiau.
„Pagalba būtina, kai, pavyzdžiui, žmogus krito, nebegali pakelti rankos, trauma ūmi, randame, kad yra išnirimas su lūžiu, mes jį vietoje atstatome ir arba žmogų išleidžiame į namus, arba gydytis į ligoninę. Riešo traumos ypač šiuo metu labai dažnos, nustatoma, kada yra lūžis, kada – ne, ir galima padėti žmogui“, – kalbėjo Joniškio ligoninės vadovas.
Jo aiškinimu, taip pat skubi būklė ir plaučių uždegimai, kai žmogus stipriai karščiuoja, jam nepadeda vaistai, kiti rimti sutrikimai:
„Visos šios būklės aiškiai nurodytos – tas pats karščiavimas turi būti daugiau nei 39 laipsniai, nepraeinantis vartojant geriamuosius vaistus nuo temperatūros ilgiau nei vieną parą. Mes gi dažnai matome pacientus, kurie po poros valandų karščiavimo kreipiasi į mus.
Buvo vienas atvejis, kai pacientas atvažiavo į priėmimo skyrių, sako kad pulsas 80 ir bijo, kad nebūtų miokardo infarkto. Tai turėtų būti išties ženklūs sutrikimai, o ne pulso padidėjimas iki 70 ar daugiau.“
Resursai nėra begaliniai
Vis tik realybė tokia, kad priėmimo skyrius neturi labai aiškių ribų – į jį gali ateiti bet kiek žmonių ir bet kada.
„Pas plaučių, širdies ligų gydytoją reikia laukti talono, bet jei eilės ilgėja, tai žmonės renkasi sprendimą ateiti į priėmimo skyrių. Sutiksite, turbūt nebūtų labai logiška, jei žmogui skauda širdį ir jis stoja į eilę pas plaučių, inkstų gydytoją, nes „gal kažką padarys“.
Taip, gal kažką ir padarytų, bet iš esmės to specialisto laikas nėra skirtas tam atvejui. Lygiai taip pat ir tų žmonių, kurie nusprendė susieti save su būtinąja pagalba, dirbti greitojoje pagalboje, priėmimo skyriuose, tikslas yra padėti žmonėms, kuriems gresia gyvybei arba galūnei pavojus tos pagalbos nesuteikus“, – pabrėžė M. Gedminas.
Pasak jo, didžiausia problema tampa tai, kad turėdamas skirti laiką ir dėmesį neskubiems pacientams specialistas išeikvoja brangius resursus ir tuomet gali mažiau efektyviai padėti tam, kam išties reikia.
„Skubiojoje pagalboje pagrindinis resursas yra dėmesys ir sprendimai. Ką tai reiškia? Sunkus pacientas iš tavęs gali reikalauti priimti kelias dešimtis ar net šimtus sprendimų – kokius tyrimus atlikti, kokį gydymą paskirti, kokias procedūras daryti, ar pacientą galima saugiai pervežti paprasta greitąją, ar reikia kviesti reanimobilį.
Kiekvienas gydytojas, specialistas per dieną turi tam tikrą rezervą sprendimų, tai reiškia, kad dieną pradedi su geresne galimybe priimti sprendimą, o vakarą pasitinki su mažesne galimybe, nakties metu ji išvis ribota. Todėl yra idealu, jei priėmimo skyriuose žmonės dirba po 8–10 valandų, bet tai ypač rajonuose toli gražu nėra realybė.
Ką tai reiškia? Jei mes žiūrime tuos pacientus, kuriems pagalbos nereikia bet jie nori ateiti ir mes jiems skiriame dėmesį, tai mes jį atimame iš kitų pacientų, kurie pas mus gali atvažiuoti ir taip mes padidiname jų mirties ar komplikacijų riziką“, – dėstė skubiosios pagalbos gydytojas.
Kitaip sakant, kai žmogus susiruošia į priėmimo skyrių, nors to jam iš esmės nereikia, taip jis pablogina situacija tam žmogui, kuriam reikia padėti „čia ir dabar“.
„Tai labai ženklus rodiklis, kuris daro įtaką išvengiamo mirtingumo ir kitiems rodikliams, kurie Lietuvoje nėra patys geriausi“, – konstatavo jis.
Išauga klaidų rizika
Pasak M. Gedmino, kai didžiąją dalį pacientų ima sudaryti tie, kuriems skubiosios pagalbos nereikia, gydytojas rizikuoja „atbukti“ ir pražiūrėti išties rimtą būklę.
„Jei tai šeštadienis ar šventinė diena, kai nedirba šeimos gydytojai, iki 50 proc. ir daugiau pacientų srauto priėmimo yra tiesiog tie, kurie atvažiuoja „pasitikrinti“. Ir taip tu gali atbukti ir praleisti tuos atvejus, kai yra širdies skausmas ir galvos svaigimas, gali numoti ranka ir sakyti, kad čia vienas iš tų neskubių atvejų, tačiau išties padaryti klaidą. Klaidos medicinoje apskritai neišvengiamos, bet tokiu atveju jų dažnis didėja.
Dar kitas dalykas – išsekimo rizika. Kai žmonės sako, kad ne tam atėjo į skubią mediciną, kad užsiimtų bėgančiai snargliais ar trijų savaičių traumomis, tada sumažėja prasmės pojūtis, gali atsirasti išsekimo sindromas, ypač jei krūviai pasidaro nepakeliami. Tada didėja klaidų, teisinių ginčų, konfliktų rizika, tai priveda ir prie perdegimo sindromo ir pan.“ – liūdną vaizdą nupiešė medikas.
Nereikia nustebti, jei prašo susimokėti
Pasak jo, gyventojų nesuvokimas, kada išties reikėtų kreiptis į skubios pagalbos skyrių neretai priveda prie konfliktų, žmonės puola piktintis, kad moka mokesčius, o štai pagalbos nesulaukia:
„Štai per vieną budėjimą viena pacientė apsiverkė, kad atėjusi į priėmimo skyrių negauna pagalbos, nors buvo įvertintos jos gyvybinės funkcijos, užrašyta kardiograma ir atsakymas iš skubios medicinos gydytojų buvo, kad nėra būtinosios pagalbos indikacijų. Jei pacientas neatitinka būtinosios pagalbos kriterijų, jam pasiūloma kreiptis į šeimos gydytoją jo darbo metu arba mokėti už paslaugą skubiojoje pagalboje.“
Portalas tv3.lt primena, kad yra numatyti aiškūs atvejai, kur ir kada reikėtų kreiptis pacientams, prireikus skubios pagalbos.
Gydytojas atkreipė dėmesį į dar vieną niuansą, dėl kurio kartais kyla nesusipratimų – priėmimo skyriuje paciento būklei įvertinti visiškai pakanka slaugytojo apžiūros. Taigi pacientas gali būti išleistas namo be gydytojo apžiūros.
„Skubios pagalbos kategorijas pagal pagrindinį nusiskundimą gali nustatyti slaugytojai – kai kuriems jų užtenka vien susirinkti anamnezę, t. y. išklausti pagrindinių skundų, kartais reikia užrašyti kardiogramą, jei žmogus skundžiasi krūtinės diskomfortu. Bet tai reiškia, kad sprendimą dėl būtinosios pagalbos poreikio iš esmės gali priimti slaugytojas ir kartais galima nesulaukti gydytojo apžiūros. Ir tai yra visiškai normalu“, – pabrėžė M. Gedminas.
Dalis pacientų paprasčiausiai piktnaudžiauja
Pasak jo, priežasčių, kodėl pacientai kartą nesusimąstę kaip pirmąją pagalbos stotelę mato priėmimo skyrių, yra kelios, tad ir keisti situaciją reikia keliais būdais.
„Žmonės nežino, kada vaistus gerti, kad sunerimti, kai karščiuoji, ką daryti, jei skauda nugarą – čia svarbi edukacija, kuri padėtų formuoti suvokimą apie savo sveikatą, įvairiausios ligos pasireiškimus. (…)
Kitas dalykas yra nerimas – žmonės nesako, kad atėjo į priėmimą dėl to, kad jiems taip skauda krūtinę, bet kad skauda nedaug, tačiau jis nerimauja. Matau, kad yra nerimo pandemija, psichoemocinių sutrikimų didėjimas eksponentiniu greičiu. Bet reikia pripažinti, kad medikai priėmimo skubios pagalbos skyriuose nėra įvaldę psichologinių technikų pacientams nuraminti. Mūsų užduotis – gelbėti gyvybę, atstatyti ritmą ir pan.“ – pažymėdamas, kad tokie pacientai turėtų būti nukreipiami kitiems specialistams kalbėjo jis.
Vis tik kita dalis pacientų paprasčiausiai piktnaudžiauja ir kreipdamiesi į skubios pagalbos skyrius bando „apeiti“ sistemą: „Kai nėra skubiosios pagalbos indikacijų, eilės didelės, sunku atvažiuoti į polikliniką ir panašiai. Čia, mano manymu, jau turėtų būti teisiniai apmokestinimo mechanizmai, kurie turi būti sprendžiami.“
