Partijų lyderiams penktadienį pasirašius susitarimą dėl nacionalinio saugumo stiprinimo kyla klausimas: ar gražios deklaracijos vėl pridengs neatliktus namų darbus?
TV3 žinių „Dienos komentare“ šį klausimą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Laurynui Kasčiūnui uždavęs žurnalistas Vladimiras Laučius nesusilaikė.
Praėjus 8 metams po įvykių Ukrainoje, kai Rusija pradėjo savo didžiąją agresiją ir mes supratome, kad tai gresia ir mums, mes nesugebėjome deramai parengti savo rezervo, parengti infrastruktūros priimti sąjungininkų karius, nesugebėjome nusipirkti normalių šarvuočių. Mes nusipirkome „Boxerius“, kas buvo fantastiškas pirkimas, tačiau jie visi neveikia, nes nusprendėme, kad bokštelių reikia ieškoti ne Vokietijoje, o Izraelyje ir ta problema vis dar sprendžiama. Mes kažkodėl normaliai neįrengėme Zoknių oro uosto, į kurį pasižiūrėjus baisu. Kodėl užuot išsprendę problemas, mes vėl kažką tariamės, kaip mes ginsimės?
Tam, kad deklaracijos ir politiniai įsipareigojimai taptų realiais darbais. Taip yra numatomos kryptys. Aš su jumis sutinku ir pateiksiu Suomijos pavyzdį. Tai valstybė, kuri diplomatijoje su Rusijos federacija ir iki karo ir po karo bandydavo rasti balansą, bet gynybos srityje nuo 1941 metų ruošėsi dar vienam karui su Rusija.
Aš irgi noriu, kad nuo politinių deklaracijų apie visuotinę gynybą mes pereitume prie realių darbų.
Bet tai, ką jūs pasirašėte penktadienį, taip pat yra deklaracija.
Tai dabar pasiimsime kiekvieną punktą ir judėsime į priekį kartu su Krašto apsaugos ministerija, su Lietuvos kariuomene aiškiai žiūrėdami, kas bus padaryta. Aš noriu sukurti tokią sistemą, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nori prisidėti prie mūsų gynybos ir saugumo, galėtų rasti toje architektūroje savo vietą.
Jūs sakote, dabar mes judėsime aiškiai žiūrėdami, o tai reiškia, kad nieko nedarysime, nes mes nuo 2014 metų judėjome aiškiai žiūrėdami, bet tos 4 problemos, kurias aš įvardijau, jos vis dar egzistuoja.
Mes NATO lygmenyje turime labai neblogą, prieš 5 metus priimtą sprendimą čia atkelti NATO batalioną, kuris dabar auginamas iki brigados. Kai jūs klausiate, kodėl mes neturėjome infrastruktūros, tai nesitikėjome, kad gali atsirasti brigada, todėl dabar mes ir turime judėti į priekį.
Priminsiu, kad prieš 10–12 metų mes gynybai išleidome tik 0,8 proc. bendro vidaus produkto, lenkėme tik Liuksemburgą, kuriam niekas negraso. Todėl tai natūralu, bet dabar mes pabudome, mes jau 3 pagal gynybos finansavimą ir reikia ant kojų pastatyti savo kariuomenę.
Treti pagal finansavimą. Kyla paprastas klausimas, tai kur tie pinigai, kodėl pinigai keliauja tiems „Boxeriams“, kurie neveikia. Po galais, visi „Boxeriai“ neveikia.
Problema yra sprendžiama. Aš manau, kad per šituos metus mes tikrai padarėme pirkinius, kurie labai stipriai sustiprino mūsų kariuomenės kovinę galią. Kalbėčiau ir apie haubicas, ir apie Geležinio vilko brigadą, kuri, mano požiūriu, viena stipriausių mūsų regione ir tikrai atitinka visus vakarietiškus standartus.
Tai yra laiko klausimas – investicijos į gynybą nėra padaromos per metus ar du. Dabar pažiūrėkime, kaip vokiečiams reikės investuoti į gynybą, kad atstatytų savo kariuomenę, kuri iki šiol, gerus 3 dešimtmečius, buvo laikoma socialiniais darbuotojais.
Natūralu, kad ir mums truputėlį reikia laiko, bet dabar jau žinome, kur judame. Kryptis labai aiški – kariuomenė, aktyvaus rezervo rengimas ir jo organizavimas, Šaulių sąjungos pertvarka.
Kai sakote, kad dabar jau žinome, kur judame, tai 2014 metais, 2018 metais mes dar nežinojome?
Iš tiesų, kai kur buvo daug deklaracijų, bet per mažai realių darbų. Dabar aš tikiu, kad realūs darbai ims dominuoti.
O kokius sprendimus žadama priimti dėl naujos ginkluotės, sužinokite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
