Keliautoją Aurimą Valujavičių pažįsta ne vienas Lietuvos kelionių mylėtojas – vaikinas jau ne vienerius metus keliauja po pasaulį, šiuos nuotykius filmuoja ir kasdien kelia į socialinius tinklus. Visgi, Aurimas neslepia – toks dažnas turinio kėlimas jam sukelia ir nemažai iššūkių.
„Žinių radijo“ laidoje „Ką tu“ A. Valujavičius papasakojo apie daugiausiai iššūkių sukėlusias keliones, savo vaizdo dienoraščio atsiradimo istoriją ir artimųjų reakcijas.
„Filmuotis pradėjau dar prieš keliones. Visada buvau vaikis su kamera, pradžioje buvo fotografija šeimos lygyje. Kai nusprendžiau, kad noriu išbandyti savo jėgas kelionėje, iškart pasakiau sau, kad noriu ir įamžinti visa tai.
Norėjau parodyti tikrą kelionių vaizdą – prakaitą, nuovargį, džiaugsmą, liūdesį – viską, ką žmogus patiria keliaudamas“, – savo vaizdo tinklaraščių atsiradimo istoriją prisimena Aurimas.
Turi vieną išskirtinį bruožą
Vaikino vaizdo įrašai išsiskiria natūralumu – visą savo turinį Aurimas kuria vienas ir stengiasi parodyti tikrąjį kelionių veidą.
„Su metais mažėja to natūralaus turinio. Viskas labai išlaižyta, o aš noriu parodyti tikrą gyvenimą. Žmonės save atpažįsta tuose vaizdo įrašuose, tose situacijose. Tada ir atsiranda ryšys tarp manęs ir žiūrovo.
Dažniausiai turiu vieną pagrindinę kamerą, vieną atsarginę ir „GoPro“, tiems atvejams, kai lija ar reikia filmuoti po vandeniu.
Faktas, kad startas būna kuklesnis dėl riboto biudžeto. Dabar jau šiek tiek geresnė situacija šiuo klausimu. Bet iš esmės viską lemia svoris ir dydis. Kelionės nėra pasivaikščiojimas per miestą, viską turi laikyti rankose ar kuprinėje. Rizikinga.
Mano kelionės aktyvios, visą laiką judu, prakaituoju, tuo pat metu bandau užfiksuoti kokį nors kadrą, to stabilizavimo labai reikia. Galima tobulai viską „išlaižyti“, bet labai daug laiko atima, imi galvoti, ar apskritai verta.
Ir žiūrovui kartais net labiau patinka mažiau apdorota medžiaga, kuria natūraliai persiteikia emocijos. Turint operatorių ir garsistą geresnė medžiaga būtų, bet aš vienas keliauju ir pats viską darau, ir būtent tas žavi žmones“, – pasakoja pašnekovas.
Pasak keliautojo, „pusę studijose mokomų dalykų gali išmokti iš „YouTube“, net nereikia eiti į universitetą. Jei tik yra ūpas, noras, galima išmokti praktiškai visko“.
Didžiausi iššūkiai – ne dėl klimato
A. Valujavičius išduoda, per savo kelionių „karjerą“ aplankęs per 33 šalis. Pasak jo, „tai nėra kosminis skaičius, bet kai kuriose šalyse teko pabūti kelis mėnesius ar net pusmetį“.
„Teko būti kur labai karšta, Namibijoje, Indonezijoje, ir teko kur labai šalta – prie šiaurės ašigalio, kur 6 laipsniai liepos mėnesį. Traukia labiau šaltis, iššūkis organizmui, tačiau faktas, kad tai labai paveikia kūną.
Kelios savaitės tokioje temperatūroje nualina organizmą. Karštis nemalonu, prakaituoji, bet kūnas adaptuojasi. Man arčiau širdies Norvegija, Suomija. Šiaurė“, – išduoda pašnekovas.
Visgi, iššūkių atsiranda ne vien dėl atšiauraus klimato: „Būna aplinkybės, tarkim pasienio zonose, netyčia kur žengteli – ir jau turi aiškintis, pasieniečiai prisikabina. Bet šiaip ir pats susikuriu iššūkių, ką noriu aplankyti, kiek nueiti per dieną.
Teko montuoti įrašus visur – kavinukėse, restoranuose, laukiamuosiuose, keltuose, net palapinėse. Tik tualete gal dar nesu vaizdo įrašo montavęs. Įpranti padaryti tą darbą kasdien.
Tokiose kelionėse svarbiausia psichologinis pasiruošimas. Gali būti fiziškai stiprus, bet jei tavęs tas plaukimas baidare ar važiavimas dviračiu „neveža“, tai ilgai netempsi tikrai.
Vienas didžiausių iššūkių – pagauti internetą. Kartais tenka naktį eiti lipti į bokštą ar su kuprine ir iškeltu kompiuteriu gaudyti, kur čia geresnis ryšys.“
„Į keliones žiūriu kaip atletas, kaip sportininkas. Po sezono skiriu laiko reabilitacijai. Mano kelionės ir remiasi fiziniu aktyvumu, kūno nualinimu. Po kelionės privalau jam duoti peno, leisti pailsėti, nes kitaip nuvarysiu jį kaip arklį.
Dar noriu daug keliauti, dar yra daug projektų į ateitį ir panašu, kad jie sunkėja. Einu į reabilitacijas, masažus. Mėnesis-du ir atsigauni“, – pasakoja A. Valujavičius.
Stebi šimtai tūkstančių žmonių
Vieną garsiausių keliautojo nuotykių – kelionę po Indoneziją – stebėjo per 100 tūkstančių jo „YouTube“ prenumeratorių bei socialinių tinklų sekėjų. Tiesa, ir ši kelionė nepraėjo be nesklandumų: „Kai Indonezijoje keliavau, kelis kartus išvarė iš miegojimo vietos.
Net nemiegojau ten kur uždrausta, bet vietiniams vis kažkas nepatikdavo, tai pilna gyvačių, tai dar kažkas. Trukdė ir kalbos barjeras, viskas su vertėju. Buvo tikrai nemalonu, kai užsimiegojęs turėdavau viską susipakuoti ir išvykti, ir iki dabar nepatinka prisiminti.
Kitas dalykas – kasdien dalinuosi vaizdo įrašais. Kai nepagaunu interneto ir man yra dilema, ar per šią parą pavyks įkelti įrašą, labai nerimauju. Man tai – šventas dalykas.
Tai įsipareigojimas prieš žiūrovą. Kai būna striuka su ryšiu, aš nervinuosi, žmonės to nesupranta, bet man tai – labai svarbu. Jei reikės – keturias, penkias valandas sėdėsiu, bet įkelsiu vaizdo įrašą.“
Žinojo, kad pasiseks
Kaip Aurimas reagavo, kai jo vaizdo įrašus ėmė stebėti vis daugiau žmonių, o vėliau šie ėmė generuoti ir pajamas?
„Pradžioje buvo keista. Sekdavau Radzevičiaus ir Starkaus keliones, o jie viename interviu sakė, kad nesitikėjo tokio savo turinio sprogimo. Kelionės tuo metu buvo tikrai nišinis dalykas, bet jiems pavyko.
Ir aš kažkaip pesimistiškai žiūrėdavau į tas keliones, atrodė, kas čia – kažkoks vaikinas mina dviratį, plaukia baidarėmis, negi kažkam tai bus įdomu. Bet laikui bėgant, rodant tą turinį, susibūrė ta minia žiūrovų.
Po pirmos įgyvendintos kelionės pasakiau, kad gyvensiu iš kelionių. Man tai buvo iššūkis sau pačiam. Man tėvai ir seneliai sakė, kad visuomenėje priimta, jog keliauji iš to, ką sutaupai – atostogos. Keliauji savaitę ar dvi per metus, bet aš labai aiškiai pasakiau, kad man tai – per lengva. Taip daro visi.
Lietuvos rinkoje man atrodė kažkas kosminio galėti gyventi iš kelionių. Nežinojau, ar galima iš remėjų ir peržiūrų uždirbti tiek pinigų Lietuvoje, man tai buvo didžiulis iššūkis“, – pasakoja A. Valujavičius.
„Tris-keturis metus neturėjau jokio uždarbio, keliavau su ta mintimi, jog kelionės augina mano socialinius tinklus. Pasitaupydavau iš nuolatinio darbo ir išvykdavau. Niekada neapleidau vaizdo įrašų. Augo auditorija, bet labai lėtai.
Žinojau, kad kada nors prasimušiu – ir prasimušiau, net nesitikėjau, kad taip greitai. Tai nėra darbas, tai – aistra. Daug faktorių susideda į tai, o aš papildomų žmonių neturiu.
Nusprendžiau kasdien kurti vaizdo įrašus 800 dienų. Tame tarpe buvo ir „vlogai“ namuose, tarp kelionių – tai didžiausias galvos skausmas, teko sugalvoti, ką parodyti, kaip sudominti.
Eidavau į lauką, galvodavau, ką šiandien filmuoti. Lengviau buvo, kai vykdavo pasiruošimas kelionėms. Per tas 800 dienų niekada neturėjau minties žiūrėti filmus visą dieną. Neturėjau nei vienos laisvos dienos“, – sau mestą iššūkį prisimena Aurimas.
