Mamos skausmas virto tragedija: jonaviškei ramybės nedavė vienturtės dukros ir anūkės žūtis

Rugsėjį Lietuvą apskriejo žinia apie tragišką jaunos kaunietės ir jos vos kelių dienų kūdikio mirtį. Gimdyvė nušoko nuo Trijų mergelių tilto Kaune, gelbėtojai po kelias dienas trukusių paieškų Nemune rado jų kūnus. Tačiau tai ne vienintelė skaudi šeimos nelaimė. Prieš pat Vėlines gyvybę sau atėmė ir gimdyvės motina.

Šią informaciją šaltiniai patvirtino naujienų portalui tv3.lt ir Kauno apygardos prokuratūra.

„Ši moteris yra rugsėjo 10-ą dieną su naujagime dingusios ir vėliau rastos moters mama“, – nurodė prokuratūros atstovė Tautvilė Merkevičiūtė.

Nelaimė įvyko prieš pat Vėlines, spalio 31 d. Jonavoje. Gimdyvės motina rasta negyva savo namuose. Įtariama, kad ji mirtinai susižalojo pati.

Naujienų portalui tv3.lt T. Merkevičiūtė taip pat patvirtino, kad motina domėjosi teisėsaugos vykdomu dukros žūties aplinkybių tyrimu – kreipėsi į prokuratūrą ir teikė prašymus.

„Ji tyrimu domėjosi ganėtinai aktyviai ir teikė tyrimui vadovaujančiam prokurorui prašymą“, – nurodė Kauno apygardos prokuratūros atstovė.

Kaip atpažinti, kad žmogus galvoja apie savižudybę?

Artimo savižudybė labai skaudi patirtis, tačiau Lietuvoje vis dar stigma kalbėti apie tokius įvykius, sako psichologas Jokūbas Gužas. Todėl savižudybę išgyvenantiems asmenims yra labai svarbi tikslinga psichologinė pagalba iš specialistų.

„Turime suprasti, kad po artimo savižudybės žmonės gali jaustis labai įvairiai. Vienus ta savižudybė paliečia labiau, ir jie stipriau išgyvena. Kiti žmonės mažiau išgyvenimų išreiškia. Nereikėtų skubėti patalogizuoti tų žmonių, ypač tų, kurie tarsi neigia, kas nutiko. Kiekvienas į artimo savižudybę reaguoja įvairiai, unikaliai, ir tiek specialistams, tiek artimiesiems būtų svarbu suprasti, kad žmogaus reakcijos yra labai įvairios tuo metu. Nes žmogus yra patyręs skaudų patyrimą. Kartais galima pasakyti, kad artimo savižudybė yra kaip trauma. Todėl yra svarbi specialistų pagalba“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja J. Gužas.

Savižudybę išgyvenančio žmogaus artimiesiems svarbu suprasti, kad žmogus yra patyręs skaudų įvykį, trauminį patyrimą. Tokio žmogaus artimieji turėtų pasiteirauti, kuo galėtų padėti gedinčiajam šioje situacijoje.

„Yra vyraujanti stigma, kuri lemia, kad artimieji nuo gedinčių žmonių atsiriboja, jie kažkaip nebekalba apie savižudybę. Tai iš tiesų reikia nebijoti paklausti to žmogaus, kaip jis jaučiasi dėl to, kas įvyko. Reikia nebijoti kalbėti apie tą patirtį, apie artimojo savižudybę ir apie jausmus, kuriuos išgyvena gedintysis. Tikriausiai tai yra daugiausia, ką gali artimieji padaryti – pabandyti suprasti, kad tas žmogus įvairiai gali jaustis ir reaguoti. <…> Ir aišku, jeigu pastebi, kad žmogus tikrai prastai jaučiasi, pasiūlyti kreiptis, ieškoti, padėti surasti psichologinę pagalbą“, – pridūrė psichologas.

Tiek tyrimai, tiek darbo su nusižudžiusiųjų artimaisiais patirtis, pasak J. Gužo, rodo, kad artimojo savižudybę padidina gedinčiųjų riziką nusižudyti, kaltės bejėgiškumo reakcijų atsiradimą, ypač artimųjų tėvams.

„Neretai jie iškelia ir prasmės klausimą: kodėl verta man gyventi toliau? Tarp jų yra labai glaudus ryšys, nes jie neretai gyvena kartu, rūpinasi tais vaikais. Tai jų egzistencinį pamatą sudrebina, dėl to ta savižudybė gali įvykti“, – nurodė psichologas.

„Ta rizika padidėja, nes po artimojo savižudybės žmonės išgyvena įvairiausius jausmus. Tai neretai būna ir kaltės jausmas, kad nesugebėjo kažko pastebėti, pavyzdžiui, to žmogaus savižudybės ženklų rizikos, padėti užkirsti tam kelią, gali jaustis bejėgiai, kad dabar nebegali situacijos pakeisti. Gali jausti pyktį ir kelti klausimą, kodėl žmogus šitaip padarė. Gedintieji neretai jaučia gėdą dėl tos pačios stigmos, kad aplinka labai stigmatizuoja žmones, kurių artimieji nusižudė. Visas toks rinkinys įvairiausių sunkių išgyvenimų padidina tų žmonių savižudybės riziką. Tai, kad to galėtume išvengti, yra labai svarbi artimųjų parama, jų pagalba, jų kalbėjimasis su tokiais žmonėmis. Nesišalinimas, nebijojimas paklausti, pasidomėti, pasiūlyti savo pagalbą, pasiūlyti specialistų pagalbą“, – pridūrė ekspertas.

J. Gužas išskyrė ir pagrindinius rizikos ženklus, signalizuojančius, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę.

„Kai kurie žmonės labai atvirai pasako, kad jie turi tokių minčių apie savižudybę, kad jie apie tai galvoja. Bet tai yra mažesnė dalis žmonių. Kiti žmonės vienaip ar kitaip, manoma, siunčia tam tikrus ženklus, kad jie svarsto apie savižudybę. Tai tokie žmonės gali kalbėti apie tai, kad jie šiuo metu išgyvena psichologinį skausmą, neviltį ar bejėgiškumą, ar vienatvę. Neretai kalbama, kad jie jaučiasi našta kitiems. Taip pat tai yra tokie žmonės, kurie jau anksčiau bandė žudytis – jie patenka į didesnės rizikos grupę.

Įvairūs veiksmai tai taip pat gali išduoti. Pavyzdžiui, dalina kažkokius savo daiktus, atsitraukia nuo šeimos, draugų, darbų, nebesidomi savo laisvalaikiu, pomėgiais ar agresyviai, neapgalvotai pradeda elgtis. Kartais galime pamatyti iš išorės, kad žmogus gali nesirūpinti savimi, skundžiais, kad sutrikęs miegas ar apetitas“, – pabrėžė J. Gužas.

 

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer