Lisa Thomas ir trys jos vaikai šiais metais planuoja labdaros nuotykį Arktyje, o jos vyras Alanas, kuris būdamas vos 40 metų pralaimėjo kovą su vėžiu, visada bus kartu su jais, nors jo ir nebėra gyvųjų tarpe.
Vaikščiodama po vietinį kaimą, Lisa Thomson ir jos devynerių metų sūnus Caedenas sustoja pasigrožėti. Praeiviams atrodo, kad jie eina dviese, bet iš tikrųjų yra trys Thomas šeimos nariai. Kaip visada, urnoje, kurią neša Lisa, yra jos vyro Alano pelenai.
„Po to, kai Alanas mirė praėjusiais metais, žinojome, kad norime jį pasiimti su savimi, kad ir kur eitume“, – aiškina Lisa.
„Jam patiko tyrinėti pasaulį, žygiuoti į kalnus, eiti į paplūdimį ir daryti viską, kas suteikia adrenalino. Tiesiog atrodo geriausia pasiimti jį kartu į šeimos nuotykius, kad jis būtų mūsų rankose ir širdyse.“
Dabar Lisa, Caeden, jo brolis ir sesuo – 13 metų Khya ir 10 metų Ashton – niekada neišeina iš namų be tėčio, rašo mirror.co.uk.
„Prieš išeinant visada pagalvoju: „raktai, piniginė, telefonas, Alanas“. Kai kuriems žmonėms atrodo keista, kad jo urną nešiojamės su savimi, kad ir kur eitume – į parduotuves, kavines, pasivaikščiojimus užmiestyje, išvykas, bet mums tai – normalu“, – pasakojo ji.
Moteris tęsė: „Paplūdimys visada buvo viena jo mėgstamiausių vietų, todėl vežame jį į Snetisham, Hunstanton ir Great Yarmouth. Vaikai žaidžia su Tesha, mūsų šunimi, o mes su Alanu stebime juos.
Vienos kelionės į Great Yarmouth metu rašėme žinutes Alanui ant akmenų, kuriuos išmetėme į jūrą. Urną nešėmės maiše, o grįžus į automobilį atidaviau ją Khyai, sakydama: „Paimk tėtį, kol padėsiu daiktus“. Praeivio veido išraiška buvo neįkainojama!
Vaikai kartais ginčijasi, kieno eilė saugiai laikyti tėtį, kai keliaujame automobiliu. Per šias Kalėdas mes jį pasiėmėme su savimi į visus vakarėlius ir pasisėdėjimus. Mūsų draugai ir šeima niekada nėra prieš.
Kartais, kai prašome nepažįstamų žmonių nufotografuoti mus su urna ir paaiškiname, kas yra viduje, tai sukelia tam tikrą pasimetimą, bet tai suprantama.“
Diagnozė pakeitė viską
Alanas mirė beveik prieš metus, 2022 m. vasario 9 d., po varginančios kovos su ketvirtos stadijos žarnyno vėžiu, sulaukęs vos 40 metų.
Liga buvo diagnozuota praėjusių metų balandį, prieš tai keletą mėnesių jis ignoravo kai kuriuos „nerimą keliančius simptomus“, įskaitant nugaros skausmus, kuriuos jis nurašydavo ilgam sėdėjimui automobilyje, nes dirbo kurjerių įmonės generaliniu direktoriumi.
Tačiau Ketteringo bendrojoje ligoninėje atlikti tyrimai parodė, kad vėžys išplito į kepenis ir kaklo limfmazgius, todėl jam prireikė intensyvaus gydymo.
„Buvo beveik neįmanoma susitaikyti su tokia siaubinga naujiena, visa tai atrodė taip neįtikėtina – vos prieš 16 mėnesių su sūnumi Caedenu, kuriam gimus buvo pasakyta, kad jis niekada negalės be pagalbos žengti nė žingsnio įkopėme į Ben Nevį“, – sako Lisa.
Caedenas gimė sverdamas mažiau nei 700 gramų, gimdymo metu patyrė sunkų smegenų pažeidimą. Tačiau nepaisant gydytojo įspėjimų, kad jų vaikas negalės net atsisėsti, tėvai jo neatsisakė.
Padedamas specialistų, mažasis kovotojas žengė pirmąjį žingsnį prieš pat savo trečiąjį gimtadienį, o po to viskas žaibišku greičiu ėjosi tik geryn.
„Alanas visada buvo didžiausias jo gerbėjas. Jis buvo šalia, kai Caedenas žengė pirmuosius žingsnius, pašėlusiai džiūgavo – ir kėlė rankas į viršų, kai po 13 valandų pasiekėme Ben Nevio viršūnę“, – pasakojo Lisa.
Neįtikėtino Caedeno žygio 2020 m. rugpjūtį metu surinkta beveik 24,7 tūkst. eurų kitiems, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, ir pelnė aibę apdovanojimų už savo drąsą. Tačiau niekas iš šeimos nežinojo, kad paramos reikės ne Caedenui, o jo tėčiui.
„Neturėjome supratimo, kad kol šventėme Ben Nevio viršūnėje ir planavome savo ateitį, vėžys tyliai ėdė Alaną iš vidaus. Jis bandė nuslėpti nuo vaikų, kad jam taikomas gydymas, bet galiausiai birželį, iškart po aštuntojo Caedeno gimtadienio, jam neliko nieko kito, kaip jiems pasakyti.
Caedenui riedėjo ašaros ir jis tiesiog pasakė: „Tėti, aš nenoriu, kad tu mirtum“. Kaip visada, Alanas atsakė, kad negalime pasiduoti – kartu kaip šeima tai įveiksime“, – sakė ji.
Mėgėjai astronomai Lisa ir Alanas mėgavosi daugybe vakarų žiūrėdami į žvaigždes ir kiekvienam savo vaikui davė su dangaus kūnais susijusius antruosius vardus.
„Ashton antrasis vardas yra Orionas, o Caedeno yra Sirius, abu matomi iš Jungtinės Karalystės, o Khya antrasis vardas yra Aurora Borealis. Ją visada erzino tai, kad mes niekada nepamatysime šiaurės pašvaistės“, – sako Lisa.
Ji tęsė: „Taigi, išgirdęs diagnozę, Alanas vykdė paskutinę savo misiją surengti kelionę į Arktį. Tai suteikė jam teigiamų emocijų, kažką naujo, kas leido pasimiršti, kai jo kūnas susilpnėjo.“
Alano kalba ėmė prastėti ir 2022 m. sausio 24 d., per Lisos 36-ąjį gimtadienį, jo širdis pradėjo plakti daugiau nei 170 kartų per minutę, tad Lisa nugabeno jį į ligoninę, bijodama, kad jį ištiks širdies smūgis. Jis buvo gydomas nuo sepsio, tada išvežtas į reanimaciją.
Kai paliatyviosios slaugos gydytoja iš Makmilano atvyko pasikalbėti su Lisa apie Alano perkėlimą į hospisą, jie suprato, kad artėja pabaiga.
Lisa prisimena: „Sausio 31 d. jis buvo perkeltas į Cynthia Spencer hospisą. Alanas numetė tiek svorio… Jis nenorėjo, kad vaikai jį matytų, tačiau darbuotojai žinojo, kaip tinkamai juo rūpintis tiek protiškai, tiek fiziškai. Besąlygiška meilė, kurią mums parodė slaugytojos ir fiziologai, buvo neįtikėtina.“
Vasario 8 d. Lisai buvo pasakyta, kad atėjo laikas atsisveikinti. „Atėjau prie lovos ir apkabinau Alaną. Pajutau, kaip keičiasi jo kvėpavimas, per telefoną paleidau mūsų vestuvių dainą „Love Someone“, kurią sukūrė Jason Mraz.“
Alanas mirė ankstyvą vasario 9 d. rytą. Lisa, ant kaklo užsikabinusi grandinėlę su Alano vestuviniu žiedu, grįžo namo pranešti naujienas savo vaikams:
„Hospisas davė man tris meškiukus, kad padovanočiau juos vaikams. Khya verkė, o berniukai atrodė sustingę. Žinojau, kad prireiks mėnesių, o gal ir metų, kol jie susitaikys, kad jų tėvo nebėra.“
Ruošiasi nuotykiams
Liza ir vaikai šį rudenį pradėjo treniruotis, nes ruošiasi naujiems nuotykiams Arktyje su kompanija „Trueways Survival“.
„Caeden konsultantas papasakojo mums apie rizikas, todėl ruošėme jį, panardindami į vonią su ledu, – sako Lisa. – Statysime sniego pastoges, miegosime iglu, galbūt išbandysime poledinę žvejybą ir tikimės, kad pamatysime šiaurės pašvaistę. Alanas bus su mumis savo urnoje, jis lydės mus kiekviename žingsnyje.“
