Prakalbo 15-mečio Mykolo ieškojęs kaunietis: „Visi įvykiai klostosi negera linkme“

Dauguma žmonių net nenutuokia, kad Lietuvoje egzistuoja savanorių grupė, kuri, nutikus nelaimei, nieko nelaukiant vyksta ieškoti dingusio žmogaus. Nuo organizacijos įsikūrimo pradžios, „K9 paieška“ vadovas Jurijus Aleksandrovas skaičiuoja, kad teko sudalyvauti net 18 paieškų. Viena pastarųjų – ieškant mįslingai dingusio 15-mečio vilniečio Mykolo Davidonio.

Daugiau nei 25-erius metus kinologu policijoje dirbęs kaunietis Jurijus Aleksandrovas išėjęs į pensiją nusprendė nepamesti įgytos patirties ir žinių – įkūrė savanorišką organizaciją „K9 paieška“, kuri specializuojasi dingusių asmenų paieškose.

Jurijus pasakoja, kad nuo organizacijos pradžios, teko sudalyvauti 18 operacijų, kurių kelios truko net kelias dienas. Pasiteiravus, ar pastaruoju metu, kai vis daugiau žmonių sužino apie galimybę kreiptis į „K9 paiešką“ pagalbos, padaugėjo iškvietimų, vyras sako nedrįstantis vienareikšmiškai to teigti.

„Daug kas priklauso nuo sezono. Jei grybų ar uogų sezonas, padaugėja įvykių, kurie yra susiję su pagyvenusių žmonių paklydimais. Žiemą jų apmažėja, tačiau šiuo sezonu nutinka labiau nelaimingų atsitikimų. Galima sakyti, kad vidurkis – viena paieška per mėnesį“, – apibendrina J. Aleksandrovas.

„Visi įvykiai klostosi negera linkme“

Prieš daugiau nei savaitę Jurijus su savanoriais ir šunimis iš Kauno buvo atvykęs į Vilniaus rajoną, kur ieškojo dingusio vaikino.

„Kadangi įvykis buvo pastovėjęs, apie darbą su šunimis – mažai perspektyvos, o ir paleisti šalia geležinkelio būtų pavojingą, kartu su dingusiojo artimaisiais, draugais šukavome teritoriją, kurioje buvo fiksuotas paskutinis žmogaus buvimas.

Taip jau sutapo, kad būnant ten, sulaukiau Mykolo tėčio skambučio, kuris paprašė pagalbos. Kai tik atsilaisvinome, taip ir atskubėjome“, – pasakoja Jurijus apie akimirką, kai prisijungė prie Vilniuje dingusio 15-mečio paieškų.

Vyras sako, kad kartu su šunimis ir savanoriais jie paieškose dalyvavo, kai buvo atrasti Mykolo daiktai. Kadangi dabar paieška išsiplėtė ir pagrindiniu objektu tapo upė, J. Aleksandrovas teigia, kad dalyvauti paieškose ir toliau jiems pritrūko resursų:

„Daryti įvairias prielaidas yra ne mūsų darbas, tam yra tyrėjai, kuriems iš savo pusės, kiek galėjome, teikėme informaciją, kuri, viliamės, pravers ir bus naudinga. Viena iš tyrėjų versijų, kad jaunuolis vis dėlto gali būti vandenyje. Būtent todėl paieškos yra sutelktos į vandenį. Mes, deja, neturime kol kas tokių resursų: nei valties, nei povandeninio drono, nei narų komandos.“

Be to, toliau vykdyti paieškų negali ir organizacijai priklausantys apmokyti šunys: „Kadangi visi įvykiai klostosi negera linkme, manau, kad reikėtų iš kitos pusės žiūrėti… Mes paieškose nebedalyvaujame, nes neturime šunų, kurie būtų apmokyti ieškoti lavonus.“

Vilniečio M. Davidonio dingimas subūrė ne tik gausias savanorių, kinologų ir policijos paieškas, tačiau ir pavienius asmenis, kurie turėdami laiko, prisideda kuo tik gali. Paplitus pagalbos šauksmui socialiniuose tinkluose, atsirado ir įvairiausių spekuliacijų.

Pasiteiravus Jurijaus, ar visuomet papildoma pagalba būna naudinga, o galbūt atvirkščiai, trukdo procesui ir tyrimui, „K9 paieška“ vadovas sako, kad į šį klausimą atsakyti galėtų tyrėjai, kuriems tenka susidoroti su didžiuliu informacijos srautu.

„Be abejo, jeigu vyksta nekoordinuota paieška, būna taip, kad ji duoda ne tik naudos, bet gali ir pakenkti. Paieškose yra svarbiausia labai gera veiksmų koordinacija.

Kiek stebiu Mykolo paiešką, matau, kad labai gerai dirba „Raudonasis kryžius“, kurie žymi savanorių registraciją, tikrintas vietas, kad nebūtų pasikartojimų. Svarbiausia, kad yra koordinacija“, – pastebi pašnekovas.

Būtina žinoti visiems

Praėjus daugiau nei savaitei nuo Mykolo dingimo, į paieškas ir toliau leidžiasi būrys policijos, kinologai ir savanoriai. Į dangų taip pat keliami dronai, vandenyje jaunuolio ieško sonarai.

Paieškoms vykdyti sudarytas net specialus žemėlapis. 

Į nuo ryto iki vakaro vykstančias paieškas prisijungia ir pavieniai asmenys. Kai kurie jų, 15-mečio ieško ir sutemus. Visgi, Jurijus įspėja, kad paieška tamsiu paros metu – pavojinga:

„Savanoriai, ieškantys asmens tamsiu paros metu, gali nepamatyti tamsoje kliūties, patys įkristi į duobę ar susipainioti ir susilaužyti koją, ranką, užkliuvę už šakos apsidraskyti odą, rūbus. Praktika rodo, kad naktinė paieška nėra tokia efektyvi ir produktyvi kaip dieninė, nes matomas – ribotas.“

Be to, J. Aleksandrovas primena, kad dingus asmeniui ir kreipiantis pagalbos į kitus, būtina įsiminti svarbius požymius, kurie padės leistis į paieškas.

„Svarbiausia žinoti, kada ir kur buvo paskutinį kartą matytas asmuo, kokia buvo jo avalynė, rūbai, ką turėjo su savimi, ar turėjo telefoną, koks jis buvo. Svarbūs ir ypatingi išoriniai požymiai, pavyzdžiui, randas, tatuiruotė, plaukų spalva ir kitos smulkmenos.

Visa tai priskiriame prie kategorijos „požymiai“. Iš tiesų yra labai svarbu kuo tiksliau apibūdinti žmogų, kuris yra pradingęs, kaip jis atrodė dingimo metu. Žinoma, svarbios ir kelios kitos detalės, pavyzdžiui, sveikatos būklė“, – aiškina buvęs kinologas.

Paklausus, kada reikėtų kreiptis į savanorių grupę, kurie gali padėti ieškoti dingusio asmens, pašnekovas sako, kad kiekvienas atvejis – skirtingas.

„Jeigu dingo jaunuolis, kuris – sveikas, drūtas, viskas tvarkoje, reikia neatmesti galimybės, kad jis galbūt užstrigo pas draugus. Tačiau, jeigu kalbame apie pagyvenusį asmenį ar vaiką, kurie yra mažiau orientuoti ir silpnesni, tuomet tempti gumos nereikėtų. Kiekviena minutė ir valanda gali būti svarbi“, – pabrėžia vyras.

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer