Unikalias nutukimo operacijas be pjūvio Šiauliuose darantis gydytojas: nežinau, ar kitur galėčiau tiek daug pasiekti

Į gimtuosius Šiaulius po studijų dirbti grįžęs 35-erių gydytojas gastroenterologas Justas Birutis įsitikinęs: geriausia dovana medikui – laimingas iš jo kabineto išėjęs pacientas. Neeilines operacijas nutukimui gydyti atliekantis gydytojas sako abejojantis, ar kažkur išvykęs būtų galėjęs savo srityje tiek daug pasiekti kaip dirbdamas Šiauliuose.

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje jau kurį laiką atliekamos unikalios endoskopinės skrandžio mažinimo operacijos. Operacija neeilinė tuo, kad į paciento skrandį patenkama per burną, neatliekant jokio pjūvio. Procedūra atliekama su anestezija, pacientas miega, nejausdamas jokio skausmo.

Pasak gydytojo, didžiausia laimė, kad jau galima matyti šių procedūrų rezultatus ir pacientams grįžtantį optimizmą.

Apie tai, kam gali būti atliekamos tokios operacijos, pasirinkimus medicinoje ir darbo užkulisius – naujienų portalo tv3.lt pokalbis su Respublikinės Šiaulių ligoninės Diagnostikos centro Endoskopijos skyriaus koordinatoriumi gydytoju endoskopuotoju J. Biručiu.

Kaip dabar atrodo jūsų darbo ritmas – pandemijos jau neliko nė kvapo?

Kai buvo pirma baisiausia banga, visiškai nutrauktas planinis darbas, prevencinės patikros, tada išties buvome sustoję. Vėliau iš lėto po antros, trečios bangos jau esame įsivažiavę ir grįžę į ritmą. Skirtumas tas, kad visos paslaugos būdavo suteikiamos išlaikant didesnius laiko tarpus, laikantis visų visuomenės sveikatos centro reikalavimų, apsaugos priemonių, kas vargino ne tik pacientą, bet dar labiau patį personalą. Aišku, visi su tuo vargo, bet po to juokiausi, kad vienintelis noras buvo prieiti prie paciento su kaklaraiščiu, paspausti ranką, pagirti kvepalus… (Juokiasi). Tai dabar jau viskas gerai, grįžome į įprastą darbą.

Prie jūsų pavardės galima rasti medicininius „epitetus“, kad esate ir gydytojas chirurgas, ir gastroenterologas, ir endoskopuotojas. Kaip čia yra, kas sudaro jūsų darbo pagrindą?

Savo gyvenimo ateitį iš pradžių buvau numatęs sieti su chirurgija, todėl ir pasirinkau ją mokytis po pirmųjų 6 metų bendrųjų medicinos studijų. Tačiau vėliau patekau į baisų autoįvykį – išgyventi pasisekė, bet dėl sveikatos sutrikimų nebegalėjau atlikti atvirų operacijų, kurios reikalauja 3D vaizdo. Tai buvo sukrėtimas, bet džiugu, kad tuo metu turėjau puikią ligoninės administraciją – man pasiūlė pasimokyti endoskopijų.

Kaip sakau, Dievas man atsiuntė docentą Dalių Petrauską iš Kauno klinikų. Jis mane metus mokė ir visąlaik kartojo, kad mokyčiausi gastroenterologijos. Pasiteiravau tuometinio Šiaulių ligoninės vadovo R. Mažeikos, ar padės, jis sutiko ir įstojau mokytis gastroenterologijos. O endoskopija – tai siaura subspecialybė. Kai esi gydytojas gastroenterologas, gali būti visų sričių endoskopuotojas. Tad dabar turiu chirurginį mąstymą, o daug intervencijų kurios atliekamos endoskopu, darome operacinėje. Taigi kaip ir žinai, ko gali tikėtis ir kaip tvarkytis.

Avarija „neatmušė“ noro apskritai būti gydytoju?

Čia norisi padrąsinti kitus, kad bet kokioje situacijoje niekada nenuleistų rankų. Gyvenimas visada duoda ne vieną šansą, o kelis, tereikia jais pasinaudoti. Kokia avarija tai buvo? Sportavau, ruošiausi varžyboms ir mane važiuojant pertrenkė. Savaitę ir komoje teko prabūti. Bet pasveikęs dabar galvoju, kad mano gyvenimas įdomesnis, nei būčiau užsiėmęs tik chirurgija. Tad pasakymas „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ iš esmės mano gyvenime yra taisyklė numeris vienas. Ir kas svarbiausia – puiki šeima šalia ir nuostabus palaikymas.

Kaip jus apskritai patraukė medicina? Teko, kaip neretai būna, eiti kieno nors pėdomis šeimoje?

Galima sakyti, esu pradininkas. Nors dėdė irgi yra iš šios srities, bet niekada nebuvo taip, kad kiekvieną vakarą susėdę vaikystėje būtume kalbėję apie mediciną. O istorija tokia, kad vėlgi esu patyręs stuburo traumą vaikystėje, teko turėti operaciją. Supratau, kad sporte jau nieko rimto negalėsiu siekti, tai pagalvojau, kad reikia domėtis medicina ir taip tapau gydytoju. Taigi, mano kelias daugiau buvo štai per tokią asmeninę patirtį.

Netraukė po studijų likti dideliame mieste?

Esu tikras šiaulietis, ir, nors mano žmona kaunietė, jos net nereikėjo labai kalbinti – ji kartu atvažiavo į Šiaulius. Norėjau grįžti čia dirbti, man šis miestas artimas, daug davė, puikios mokyklos padarė mane žmogumi, tad kaip ir jaučiuosi skolingas. Taigi noriu šiame mieste gal ir senatvės sulaukti. Juo labiau kad ir mūsų sritis – endoskopijos – Šiauliuose yra pakankamai stipri, turime naujovių, tad nežinau, ar kažkur išvykęs galėčiau tiek daug kaip čia pasiekti.

Matyt, kaip nutinka dažnam medikui, neužtenka darbuotis vienoje įstaigoje?

Taip, lakstau per daug įstaigų, nes taip jau yra, kad valstybinė įstaiga negali užtikrinti visų finansinių poreikių. O kai yra didelė šeima, trys vaikai, namas ir šuo, tai reikia daug dirbti (šypteli).

Nebaisu dėl perdegimo, apie kurį šiandien tiek daug kalbama?

Manau, perdegimas atsiranda, kai užsiimi vienu monotonišku darbu. Jei taip būtų, gal perdegimas ir nebūtų išvengiamas nuo didelio pacientų srauto ir darbo. Bet dabar dažniausiai kiekvieną mėnesį turiu kažką naujo pabandyti, pritaikyti endoskopines galimybes gydyme ir pan. Tai tas labai padeda nuo perdegimo.

Kalbant apie kasdienį darbą, kas būtų jūsų „arkliukas“?

Matyt, visas darbas operacinėje ir būtų tas „arkliukas“ – visos intervencijos, ką darome, taip pat – ir jau pusę metų daromos nutukimo operacijas, kai žmonėms galime padėti be pjūvio. Labai smagu, kad dabar jau turime atsiliepimus, žmonės atvažiuoja kontrolei po mėnesio, dviejų, trijų, ir matome, kaip jie keičiasi. Tai irgi gera prevencija nuo perdegimo. Nes žmonės jaučiasi laimingi, daugiau juda, būna įgavę optimizmo. Tai išties vienas „arkliukų“ šiuo metu.

Kokių tyrimų daugiausiai atliekate, kokiais nusiskundimais vedini žmonės ateina pas jus?

Paprastai žmonės atvyksta besiskųsdami pilvo skausmu, pūtimu ar apsunkintu virškinimu. Tada dėl šių pagrindinių skundų mes atliekame skrandžio, žarnyno tyrimus. Prieš tris metus Šiauliuose vieni pirmųjų pradėjome atlikti šiuos tyrimus su narkoze. Nors iš pradžių dėl to nestigo pesimizmo, kad čia nieko nebus, dabar būna tik keli kartai per mėnesį, kai žarnyno tyrimą darome be narkozės. Šių pacientų srautas labai didelis, net eilės formuojasi.

Endoskopiniai tyrimai nuo seno įsivaizduojami kaip ne per maloniausios procedūros. Panašu, jau laikas keisti požiūrį?

Bėda, kad tas požiūrio keitimas reikalauja laiko. Juo labiau kai kažkas sako, kad štai yra Petras, kuriam prieš 5 metus darė žarnyno tyrimą be narkozės ir jis buvo „euforijoje“ dėl pojūčių tyrimo metu. Ir jis dar kokiai 30-čiai asmenų paaiškino, kad tyrimo daugiau gyvenime niekados nedarys. Ir kol didžiąją dalį tų 30 žmonių ištirsime ir parodysime, kad dabar galimybės visai kitokios, galima daryti su narkoze ir nieko neskaudės, išsimiegosi geriau nei namie, reikės laiko. Kita vertus, jau pajutome, kad žmonės labiau rūpinasi savimi, tad akcentuojame kiek galime, kad šiuo metu taikoma narkozė, o pasitikrinus galima gyventi ramiau. Nes kiti galvoja, kad štai papučia pilvą, kraujavimas gal nuo kokio hemorojaus yra ir tikrai nieko nereikia daryti. Žmonėms atėjus per vėlai turime labai skaudžių atvejų, kai neretai medicina jau negali padėti. 

Reikia kokio specialaus priėjimo, kaip užmegzti ryšį su pacientu?

Kalbant bendrai apie endoskopinius tyrimus, tada turi palaikyti santykį su pacientu. Pavyzdžiui, atliekant žarnyno tyrimą turi prieš svetimą žmogų apsinuoginti, kas savaime nėra malonu. Žmonės jaučia diskomfortą, įtampą, dažnai dėl to kyla ir konfliktinės situacijos – ir kažkaip pikčiau atsako, jei specialistui iškilo klausimų. Visada reikia suteikti privatumą, nuraminti pacientą, tada dažniausia visi būna patenkinti. Nes laimingas žmogus, išėjęs iš mūsų skyriaus, gydytojui yra didžiausia dovana. Prisiminkime tą pačią korupcijos temą – žmonės vis tiek bando, nenuleidžia rankų, nori kaip nors vis tiek atsidėkoti. Tai tada sakai, kad kai išeis iš ligoninės, tegu pasakoja kitiems, kaip buvo viskas gerai. 

Galbūt sulaukiate pacientų ir iš kitų miestų?

Vienu metu dar prieš pandemiją eilės buvo trumpesnės, tai turėdavome pacientų iš visos Lietuvos. Dabar suaktyvėjus diagnostikai ir žmonių rūpinimuisi savimi eilės ilgėja, tad tampi gal ne toks paklausus. Bet visoje Lietuvoje ta pati situacija – eilės yra netrumpos ir žmonėms tenka palaukti.

O kaip tokiais atvejai, jei žmogaus būklė ūmi?

„Žaliems koridoriams“ turime atskirą grandį – pacientus priimame per dvi savaites. Tokie pacientai, kai kyla įtarimų dėl onkologinių ligų, būna ištiriami pro padidinamąjį stiklą. Gerai, kad patekus pas mus, į valstybinę įstaigą, jei kažką aptinkame, neišleidžiame jų, iš karto suburiame komandą ir dažniausiai tą pačią dieną pacientas siunčiamas pas chirurgą dėl būsimų radiologinių tyrimų. Taupome paciento laiką ir laiką iki intervencijų. Kitą kartą tyrimas ir procedūros atliekamos vienu metu.

Endoskopines pilvo plastikos operacijos atliekate vieninteliai ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse atliekate. Kaip taip nutiko?

Ši operacija dar nebuvo atėjusi į Baltijos šalis, kai gavau pakvietimą iš įmonės, kuri planavo užsiimti šiais instrumentais. Susidomėjome, pradėjome mokymąsi, visa tai ir kelionės truko pusę metų, po to bandėme viską pritaikyti ir siekti rezultato Lietuvoje. Žinau, kad neseniai to pasimokyti važiavo ir kolegos iš Latvijos, gal atvyks to ir pas mane. Taigi šios operacijos ateina į Baltijos šalis. Tiesa, Prancūzijoje sutikti mokytojai siūlė iš pradžių susitaikyti, kad šiuo metu būsime nemėgstami medicininėje visuomenėje, nes tai yra naujovė. Bet praėjus 5 metams matome, kad viskas bus gerai.

Aišku, tai nėra ta operacija, kurią gali atlikti visiems žmonėms. Mes siekiame, kad kūno masės indeksas (KMI) būtų iki 42–43, tada juos galime operuoti. Tie žmonės, kurių KMI 50 ir daugiau, rezultatas šiuo atveju nebus toks, kokio galima pasiekti atliekant skrandžio apylankos operaciją. Bet ir ji atliekama ne visiems, tik tam tikram srautui žmonių. Nors šitai laikoma auksiniu standartu nutukimo chirurgijoje, tai reikalauja didelės chirurginės intervencijos. 

Mūsų pacientams gi dabar būna keista – atsibudę klausia, darėte kažką ar ne? Aišku, yra kam tikrai paskausta pilvą kelias dienas, bet tam išspręsti pakanka vaistų. Didelis privalumas – nereikia perrišinėti jokių žaizdų.

Operacija be pjūvio – skamba kaip iš fantastikos srities.

Pirmą kartą, kai sužinojau apie tai ir pradėjau domėtis, sakiau, kad čia bus NASA lygio technologijos. Po to, kai pradedi daryti, supranti, kad neretai išsigąstame naujovių, bet galutiniame rezultate viskas būna gerai.

Nebuvo sunku „pramušinėti“ tas naujoves, kalbant apie ligoninės administraciją?

Tuo metu kaip tik keitėsi mūsų administracija, dabartinis vadovas linkęs į naujoves, tad palaikymas buvo. Negana to, gavome palaikymą pirmąsias operacijas padaryti nemokamai, kompensuojant išlaidas, patiriamas instrumentams. Palaikymas ir toliau yra, procedūrų skaičius auga. Tad ateityje planuojame ir naujas intervencijas. Šiaip Šiaulių ligoninėje atliekame visas endoskopines procedūras, ir tas, kurių instrumentai yra brangūs, bet rezultatai yra puikūs.  

Ar minimos operacijos nutukimui gydyti yra nemokamos?

Apmokėjimas iš ligonių kasų yra, bet skiriama suma šioms procedūroms padengia tik 30 proc. operacijos metu patiriamų išlaidų. Tad pacientai visada prisimoka ir suma tikrai nemaža. Bet kai žmonės atėję ima dvejoti ir sako, kad brangoka, tada aš siūlau paskaičiuoti, kiek mokėjo už televizorių, žiemines padangas, jis pasako sumą, tai, sakau, dar pridėkime naują telefoną ar dar kažką, kas padeda didinti antsvorį, tai geriau investuoti į tai. Yra žmonių, kurie ir paskolą pasiima šiai procedūrai.

Kitas dalykas, mūsų visuomenė dar labai bijo tokio pobūdžio, vos ne grožio procedūrų, nors taip jas apibūdinti tikrai negalime. Šiuo atveju tai atliekama sveikatinimo tikslais, siekiant atsikratyti gretutinių ligų, cukrinio diabeto, judėjimo negalios. Tai jie bijo pasakoti, kad štai pasidariau tokią operaciją, bet nesuprantu, ką čia reikia slėpti. Šiems žmonėms reikia pagalbos ir jiems tikrai galime padėti. Tuo metu tie žmonės, kurių kūno masės indeksas 20–25, jie visąlaik dėvi dviejų dalių maudymosi kostiumėlį, dar, būna, peikia tuos žmones – negi jie negali nevalgyti? Tai susidaro tokios dvi barikadų pusės. 

Viešojoje erdvėje nurodoma, kad visi, susidomėję tokia operacija, gali kreiptis tiesiai į jus nurodytu paštu. Ar daug laiškų sulaukiate?  

Tikrai taip, štai šiandien nuo ryto atsakinėjau į 15 elektroninių laiškų. Suformuojame tada tokias grupeles, pakviečiame žmones, nupasakojame pačią procedūrą. Jei jie eina toliau, tada atliekami tam tikri tyrimai, konsultacijos ir tada, jei viskas atitinka, pacientas pakviečiamas operacijai. Šiaip manau, kad šių procedūrų populiarumas tikrai tik augs. Čia yra minimaliai invazyvi intervencija, kada nesukeliama jokių anatominės struktūros, fiziologinių pokyčių, tai po visko nei, kaip minėjau, žaizdų perrišinėti reikia, nei papildomai kokių maisto papildų vartoti.

Emigracija niekada neviliojo? Ar tokius stebuklus darant gimtinėje į užsienį nėra ko ir važiuoti?

Kai tenka važiuoti svetur pasimokyti, to ir užtenka. Kaip sakau, emigrantai būna dviejų rūšių – ekonominiai ir dėl realizacijos pasirinkus konkrečią specialybę trūkumo Lietuvoje. Tai į pirmąjį variantą nepataikau, nes dirbu per daug darbų. O dėl specializacijos – užtenka nuvykti pasimokyti, o grįžus čia gali viską pritaikyti. Šiauliai yra nuostabi vieta – ir Ryga, ir Vilnius, ir Kaunas, ir Klaipėda yra čia pat.

Ką patartumėte tiems, kurie dar dvejoja, ar verta vykti dirbti į regionines, rajonines gydymo įstaigas?

Mano patarimas būtų dar mokantis išsikelti savo tikslus ir jų siekti. Jei nori siekti mokslo, kažkokių naujovių, atradimų, tavo tikslas turi būti universitetinės klinikos. Arba jei nori kaip chirurgas atlikti sudėtingiausias operacijas, transplantacijas, tada turi dirbti atitinkamose įstaigose. Bet jei išsikeli tikslus, kurie neapibrėžia šių dviejų, regioninės ligoninės yra puikus taškas, kur gali save realizuoti. Juo labiau Lietuva atstumų prasme nėra didelė valstybė, automobiliu nuvažiuoti ir šeimą nuvežti galima visur. 

Ne tik Šiauliai, bet yra ir mažesni miesteliai, kurie turi ne mažiau šarmo, puikiai tvarkosi ir rezultatai puikūs. Tik gal reikėtų nuvažiuoti su tam tikru nusiteikimu. Jei tu važiuoji į mažą įstaigą vos ne su nusiteikimu, kad tai – tremtis ar laikina stotelė, tai ten nieko nepasieksi, o kaip tik labiau sugriausi. O jei važiuoji su tikslu save realizuoti, tai gali pasiekti daug didesnių rezultatų nei būdamas didžiajame centre.

Tarp daugybės darbų lieka laiko laisvalaikiui?

Mano laisvalaikis – trys vaikai. Ir Neringa. Užtenka persikelti su keltu ir viskas – prasideda „restartas“. Stengiamės su šeima per metus čia nuvykti kokius šešis kartus, dažniausiai – ne sezono metu. Džiaugiamės, kad nereikia keliauti po pasaulį ir turime atradę savo tokį gyvenimo tašką Lietuvoje.

Dėkoju už pokalbį.

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer