Skurdo lygis auga ir kenčia ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir vaikai. Gaunantys mažas pajamas gyventojai beveik viską atiduoda mokėdami mokesčius, o maistui nelabai kas lieka. Anot Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijos tinklo direktorės Aistės Adomavičienės, vieni bijo skolų, kitų jų turi, nes nori valgyti. Tačiau apie patiriamus sunkumus žmonės Lietuvoje nėra linkę kalbėti, neprašo ir pagalbos. Kodėl lietuviai skursta, bet kalbėti apie tai nenori?
Didžiulė infliacija ir neįprastas produktų brangimas smogė ne tik skurdžiai gyvenantiems žmonėms, pinigus dabar skaičiuoja kone kiekvienas. Absoliutaus skurdo lygis (rodiklis, išreiškiamas asmenų, kurių ekvivalentinės disponuojamosios pajamos mažesnės už absoliutaus skurdo ribą, dalimi, aut. p.) šalyje 2021 m. siekė 3,9 proc., apie 110 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos. Pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 2,6 proc. gyventojų, kaime – 6,7 proc.
Lietuvos sociologas, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas Lazutka sako, kad Lietuvoje vyrauja santykinis skurdas (rodiklis, apskaičiuojamas kaip tam tikra vidutinių pajamų dalis. Lietuvoje santykinė skurdo riba yra lygi 50 procentų vidutinių vartojimo išlaidų, aut. p.).
„Galima kalbėti apie veiksnius, kurie daro poveikį skurdui, tada pagal tai bandyti numatyti ar spėlioti, kaip jis didėja ar mažėja. Bet yra labai svarbus dalykas, kaip skurdą matuojam. Aišku, daug kam dabar rūpi išaugusios kainos ir, jeigu mes skurdą matuojam pagal tai, kiek žmogus gali nusipirkti, tarkim, vienais ar kitais metais ir po kurio laiko, įvairiausių prekių ir paslaugų, tai palyginamas absoliutus skurdas.
Skirtingose visuomenėse, kaip ir Lietuvoje, matuojamas santykinis skurdas, o jis apskaičiuojamas taip: žiūrima, kiek žmogus gali lyginant su kitais žmonėmis. Jei dabar kainos auga, jos auga visiems ir todėl tas santykinis skurdas gali nekisti netgi augant kainoms“, – sako jis.
Ekonomistas sako, kad Lietuva nėra badaujanti šalis, tačiau toks skurdo lygis yra būdingas XX amžiaus pirmai pusei, kai žmonės pinigus išleidžia pirmo būtinumo paslaugoms: maistui, vaistams ir komunalinėms paslaugoms.
„O absoliutus skurdas turėtų padidėti. Žmonės, kai skundžiasi, kad jie susimoka komunalines paslaugas už telefoną ir panašiai, paskui, kas lieka, tai perka maistą, o maistas pabrangęs – tai aišku, kad jiems yra sunkiau. Čia yra toks skurdas (jį vadina dažnai egzistencializmo) jis buvo aktualus maždaug prieš šimtą metų, XX amžiaus pirmoje pusėje. Ir dabar jis yra aktualus skurdžiose šalyse, kur žmonėms yra aktualu pavalgyti, apsirengti, turėti pastogę.
Tai Lietuvoje, nors ir dalis žmonių sako, kad taupo maistui, bet vis tiek negalim sakyti, kad Lietuvoje yra kaip nors badaujama“, – teigia R. Lazutka.
Kokios skurdo priežastys Lietuvoje?
R. Lazutka sako, kad dažniausiai skurdo riziką patiria mamos, kurios neturi išsilavinimo.
„Jeigu mes žiūrime, kokie žmonės dažniausiai skursta, kas jiems yra būdinga, tai mes tada galime pasakyti: štai, šeimos, kuriose vienas iš tėvų tik yra, paprastai vieniša mama su vaikais. Bet daug kas sako, kad tai nėra priežastis, tai yra jau pasekmė, ji į tokią situaciją papuolė, o priežastis gali būti tai, kad ji ištekėjo, susilaukė vaikų ir neįgijo įsilavinimo, nes yra vienišų moterų, kurios neskursta, nes turi išsilavinimą, gerą darbą ir su vienu arba dviem vaikais“, – pasakojo ekonomistas.
Pasak Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijos tinklo direktorės Aistės Adomavičienės 20 proc. lietuvių gauna mažesnes nei 483 eurų, todėl skurdo lygis Lietuvoje yra gana didelis. Paaiškėjo, kad dažniausiai su skurdu susiduria bedarbiai, mamos ir pensijinio amžiaus asmenys.
„Dažniausiai skursta bedarbiai, tai visiškai paneigia mitą, kad bedarbiai labai gerai gyvena iš išmokų ir dėl to jie nedirba. Tai taip nėra, žmonės, kurie netenka darbų, ypač, kurie yra ilgalaikiai bedarbiai, jie tikrai skursta ir tas skurdo gylis didėja, nes išmokos yra mažinamos. Kita grupė, kuri susiduria su dideliais sunkumais, tai yra vieniši tėvai, dažniausiai – vienišos mamos.
Pensijinio amžiaus žmonės, dažnai jau nebegali turėti kitų pajamų, nes sveikata tiesiog neleidžia dirbti ir, be to, darbo rinka yra labai diskriminuojanti vyresnių žmonių atžvilgiu, darbdaviai labai nenoriai prima žmones ir labai nenoriai atitaiko jiems darbo vietas, nes tikrai vyresnio amžiaus žmonės, netgi prieš pensijinio amžiaus žmonės, jie dažnai neturi tokių pat pajamų, kaip jaunas žmogus, kuris yra pilnas energijos, sveikatos ir gali lengviau prisitaikyti prie darbo sąlygų“, – pasakojo A. Adomavičienė.
Tačiau, A. Adomavičienė sako, kad žmonės Lietuvoje saugo savo orumą ir maistą nori pirkti patys, todėl dažnai nepriima organizacijų pagalbos, nors situacija yra sudėtinga.
„Tai nėra taip pat oru, kaip tu galėtumei pats nueiti nusipirkti. Ką mes girdime dažnai iš žmonių, kur atrodo, kalbi su juo ir supranti, kad tikrai situacija labai sudėtinga, mažos pajamos ir tikrai sunkiai verčiasi, bet žmonės sako: „ne, aš čia taip blogai dar negyvenu ir nesikreipsiu kažkur papildomo maisto“. Žmonės jaučia labai smarkiai tą orumą, ar jis gali pats nusipirkti, turėdamas pakankamas pajamas, ar ne“, – teigia ji.
A. Adomavičienė priduria, kad sunkiai gyvenantys žmonės nėra linkę pripažinti patiriamų sunkumų.
„Žmonės dažniausiai gėdijasi tų piniginių dalykų, kad reikia kažkur papildomai kreiptis, sako, kad jie gauna jau kažkokią išmoką – vaiko pinigus ar senatvės pensiją. Bet jei ta senatvės pensija labai maža ir žmogus neišgyvena, tai dažnam nėra paprasta prašyti dar papildomai lėkštės sriubos ar kažkokios kitokios pagalbos.
Yra tokia stigma, ypač jei žmonės neįpratę gyventi iš tokios paramos, kur jie dirbo ilgą laiką, senjorai sako, kad „mes ne pašalpiniai, man dar nėra taip blogai“, nors girdi, kad pagal pajamas, ką žmogus pasako, kokios artimųjų pajamos ir supranti, kad ten yra tikrai labai gilus skurdas, o sako, kad man nėra taip blogai“, – teigia A. Adomavičienė.
