Mįslingas 15-mečio Mykolo Davidonio dingimas sukrėtė visą Lietuvą. Nuo sekmadienio tarnybos ir savanoriai šluoja Neries pakrantę, upę žvalgo narai su valtimis, į dangų pakelti dronai. Kokia tikimybė rasti paauglį gyvą ir sveiką? Apie tai prakalbo ir specialistai, kurie dirba su dingusiais žmonėmis ir jų artimaisiais.
Apie M. Davidonio dingimą naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ žurnalistė Eglė Samoškaitė kalbasi su Dingusių žmonių paramos centro atstove Rugile Butkevičiūte.
Ponia Butkevičiūte, aš suprantu, kad jūs nesate šios bylos tyrėja, bet paprastai, kai žmonės dingsta, ar yra tikimybė, bent jau kažkokia viltis, kad viskas gali būti tiesiog paprastas nesusipratimas?
Šito tikrai negaliu pasakyti, būtų labai sunku. Nenorėčiau spekuliuoti, bet iš esmės dirbdami su dingusiais žmonėmis – tiek suaugusiais, tiek vaikais žinome, kad laikas yra labai svarbus. Tikrai svarbios pirmosios minutės, valandos ir pirmosios paros.
Manau, kad mums belieka pasitikėti policijos pareigūnais, kurie turi visus įrankius asmens paieškai, ir tikėtis, kad vaikas atsiras. Bet, ar yra tikimybė, kad viskas bus gerai, nenorėčiau spekuliuoti, nes ir tėvams yra labai sunkus laikas. Manau, kad tėvai visada gyvena viltimi, kad jų dingęs vaikas atsiras.
Ir mes tą matome iš savo praktikos konsultuojant tėvus. Galų gale, mūsų centro įkūrėjos vaikai ir lydintys asmenys buvo dingę. Visada viltis yra gyva, kad kažkur atsiras. Tai šiuo atveju sunku pasakyti.
Aš pilnai tikiu, kad yra dedamos visos profesionalios pastangos padaryti, kad kuo greičiau būtų išsiaiškintos aplinkybės.
O ką paprastai reikia daryti tokiais atvejais, kai dingsta artimasis? Nepaisant to, kad reikia kreiptis į policiją.
Dingusių žmonių šeimų paramos centras, kaip ir daugelis kitų panašių organizacijų Europos Sąjungoje, administruoja nemokamą numerį 116 000, kuris yra skirtas dingusiems vaikams. Tai paskambinus šiuo numeriu yra sujungiama automatiškai su 112 – Bendruoju pagalbos centru, kur yra perduodama informacija policijai.
Ir tada, kai policija jau dirba savo darbą, į kurį mes stengiamės nesikišti kaip visuomenė, nebent mūsų paprašo, yra perduodamas kontaktas linijos konsultantui. Nes tėvams, kai policija daro savo darbą, o institucijos daro savo darbą, nėra kur pasidėti. Iš to beviltiškumo mes natūraliai galime padaryti ir klaidų.
Pavyzdžiui, visada atsiranda žmonių norinčių padėti, sakančių, kad ateitų, kad išburs – aiškiaregių įvairiausių ir panašiai. Ir tėvai, iš nežinojimo, ko dar galėtų papildomai imtis, kartais patiki ir šarlatanų paslaugomis – išleidžia nemažai pinigų, kad kažkaip prisidėtų.
Kalbant su linijos konsultantu yra gaunama emocinė parama, [artimiesiems] padedama tą laiką išbūti. Tuo metu galima gauti patarimų, ko nedaryti ir gauti tą emocinę paramą, kas, man atrodo, yra labai svarbu.
Bet šioje situacijoje, kai žmonės patys ieško ir deda didžiules pastangas, yra konstruktyvus nerimo panaudojimas?
Taip, be abejo. Bet dėl to ir yra gerai kreiptis, ir vis tiek policija koordinuoja paiešką. Tai kreiptis į juos ir institucijas, kurios tuo užsiima ir klausti: ką dar aš galiu padaryti, nes jaučiu, kad norėčiau dar kažką papildomai padaryti.
Ką aš galėčiau padaryti arba ko aš turėčiau nedaryti. Man atrodo, kad yra labai svarbu nesiimti asmeniškai iniciatyvų tokiais klausimais, bet kalbėtis su profesionalais, kurie ne vieną paiešką yra vykdę. Ir šitie atvejai nėra pirmi ir nauji jiems.
Daugiau žiūrėkite „Dienos pjūvio“ laidoje teksto viršuje.
