Jau keturis su puse mėnesių kapralas Ilja Kaminskis su kitais 11-osios aviacijos mūšių brigados kariais dalyvauja Rusijos vykdomame kariniame puolime, kuris iš lėto verčia Rytų Ukrainoje dislokuotus ukrainiečius atsitraukti.
Tačiau liepos mėnesį, kaip pasakojo pats I. Kaminskis, jo kantrybė išseko. Jis atsisakė kovoti ir taip prisidėjo prie dar 77 jo brigados vyrų, atsisakančių vykdyti jiems duodamus nurodymus.
„Esu morališkai pervargęs. Nepasitikiu nė vienu valdžios institucijų ar vadovybės žodžiu“, – liepos 17 d., kalbėdamas telefonu su „Current Times“ iš neatskleidžiamos vietos Luhansko regione rytų Ukrainoje, sakė 20-metis I. Kaminskis.
„Jie viską ignoruoja. Ignoruoja bet kokius prašymus. Jie išsigando ir pradėjo siūlyti tam tikras alternatyvas tik tada, kai žmonės pradėjo jiems priešintis. Aš pavargau. Ilgiuosi namų. Prieš tris mėnesius gimė mano dukra. Aš vis dar jos nemačiau“, – sakė jaunas karys.
Šis didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo konfliktas Europoje vyksta jau beveik penkis mėnesius, tačiau laikui bėgant vis daugiau Rusijos karių atsisako kovoti. Jie reikalauja galimybės grįžti namo, o tie, kurie vis dar yra Rusijoje, atsisako vykti į Ukrainą. Žmogaus teisių gynėjai sako, kad šimtai, o galbūt net tūkstančiai karių priešinasi nurodymams vykti į karo zoną, tęsti kovą, arba ilgą laiką likti mūšio lauke be galimybės net trumpam grįžti namo.
Kaip pasakojo I. Kaminskis, iš 78-ių nurodymams nepaklususių jo brigados narių, kai kuriems buvo įsakyta kelias dienas praleisti laikinoje areštinėje.
Nepaklusnūs kariai tik dar labiau pablogina Rusijos vadų galvos skausmą. Pastarieji turi kuo skubiau papildyti išsekusius dalinius fronto linijoje, kurios ilgis siekia maždaug 480 km ir kuri tęsiasi nuo Ukrainos šiaurės rytuose esančio Charkivo iki centrinėje šalies dalyje įsikūrusio Chersono.
Vakarų žvalgybos tarnybos mano, kad Rusija patyrė rimtų nuostolių. Vienas aukščiausių britų kariuomenės vadų šią savaitę „BBC“ sakė, kad nuo invazijos pradžios vasario 24 d., žuvo arba buvo sužeista apie 50 000 Rusijos karių.
Kremlius kol kas neskelbia visuotinės mobilizacijos, kuri galėtų atgaivinti Rusijos pajėgumus. Vietoje to, jie vykdo, kaip teigia kai kurie analitikai, slaptą hibridinę kampaniją naujiems kariams verbuoti. Jie paprašė privačių karinių kompanijų pagalbos, padidino amžiaus cenzą, siūlo viliojančias finansines paskatas, o kartais savo karių gretas jie pildo pasitelkę prievartą.
„Perspėju jus, tai paskutinis pasiūlymas“
11-osios aviacijos mūšių brigados desantininkai, kurių bazė yra įsikūrusi Buriatijos regiono rytų Sibire sostinėje Ulan Udė, į Ukrainos Chersono regioną atvyko vasario 24 d., tik prasidėjus Rusijos invazijai.
Tuomet I. Kaminskio dalinys buvo perkeltas į Luhanską, esantį Ukrainos Donbaso regione.
Kalbėdamas telefonu su „Current Times“, jis pasakojo, kad kariams keturis su puse mėnesių nebuvo suteikta jokia galimybė bent trumpam grįžti namo, nepaisant didėjančių brigados nuostolių ir aukų skaičiaus. Vyras pasakojo, kad beveik pusė brigados personalo – apie 1000 karių – kovų metu žuvo arba buvo sužeisti.
I. Kaminskis teigė, kad karo pradžioje vadovybė liepė jo brigadai ginti prieš Ukrainos pajėgas esančią liniją, kurios ilgis siekė 64 km. Toks atstumas buvo maždaug keturis kartus didesnis, už tokį, kurį brigada galėtų patikimai apsaugoti.
Vėliau buvo gautas įsakymas penkių karių būriui pabandyti užgrobti netoliese esančią gyvenvietę, kurią tuo metu gynė apie 200 Ukrainos karių.
Karys tikino, kad būrio nepasitenkinimas augo kelias savaites, jeigu ne kelis mėnesius. Jis pasakojo, kad jis pats yra pateikęs apie 20 skundų ir prašymų jį perkelti kitur, tačiau vyresnieji pareigūnai kiekvieną jų atmetė, o kai kuriais atvejais netgi juos suplėšė.
Iš viso 78 kariai, įskaitant ir I. Kaminskį, atvirai pasipriešino įsakymams ir reikalavo būti išsiųsti arba atgal namo, arba į kitą vietą.
Tuomet dalinio vadai surengė intervenciją. Kaip galima girdėti garso įraše, kuriuo buvo pasidalinta su „Current Times“, kariuomenės vadai su nepaklusniais kariais susitiko liepos 17 d. Šio susirinkimo metu jie grasino, maldavo ir kitais būdais bandė priversti karius pasilikti bei atsiimti pateiktus prašymus palikti tarnybą.
„Vadavietės sargybinio pareigos? Artilerijos sargyba? Ar kas nors to norit?“ – įraše galima išgirsti su kariais kalbantį vadą, pulkininką leitenantą, įvardijamą tik savo pavarde – Agafonovas, – Brigados vadai klausia, kas norėtų saugoti antrąjį šaulių dalinį. Kas nors? Trys dienos tarnybos?“
„Jie taip stengiasi dėl jūsų, vyručiai. Perspėju jus, tai paskutinis pasiūlymas, – kariams sakė Agafonovas. – Jeigu nei vienas nesiruošiate priimti brigados vadų pasiūlymų, nesulaikysiu jūsų. Tačiau apsispręsti turite iki šiandienos 18-os valandos. Po to nebežiūrėsiu į jokius naujus pasiūlymus.“
Kaip teigė I. Kaminskis, spaudimas suveikė tik iš dalies: 50 iš 78 karių, išreiškusių norą grįžti į jų bazę Rusijoje, apsigalvojo.
Nepasidavusius karius dalinio vadai liepė sulaikyti ir uždaryti laikinoje areštinėje Luhansko regione. I. Kaminskis pasakojo, kad čia įkaltini kariai valgyti gauna vos vieną kartą per dieną.
Liepos 20 d. areštuotų karių likimas vis dar nebuvo aiškus.
Pasak Sergejaus Krivenko, žmogaus teisių aktyvisto, Rusijos kariniuose reglamentuose yra pateikiamas tam tikras teisinis pagrindas ir procedūros, kurios apsaugo paklusti atsisakančius karius. Ypač tuos, kurie pareiškia, jog dėl tam tikrų priežasčių jie nepalaiko karo arba yra pacifistai.
„Jeigu karys laikosi šių procedūrų, jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nėra jokių baudžiamojo kodekso straipsnių dėl reikalavimo nutraukti tarnybos sutartį, kaip priežastį pateikiant karui prieštaraujančius žmogaus įsitikinimus. Karys lieka dalinyje, jis niekur nepabėga. Tai reiškia, kad jo negalima bausti dėl dezertyravimo ar savavališko pasišalinimo“, – „Current Times“ aiškino S. Krivenko.
„Jis neatsisako vykdyti įsakymų, taigi čia negalima taikyti straipsnio dėl nepaklusnumo ar įsakymų neklausymo, nes jis neatsisako to daryti. Jis paprasčiausiai pareiškia, kad dėl savo įsitikinimų, jis nepalaiko karo“, – priduria žmogaus teisių aktyvistas.
Atsisakė kariauti, nes norėjo likti gyvas
Didžiausią Rusijos karių Ukrainoje dalį sudaro samdiniai savanoriai, kurie pasirašė terminuotus tarnybos kontraktus. Kiti daliniai yra sudaryti iš privačių karinių kompanijų, tokių kaip „Vagner“, samdomų kovotojų. Egzistuoja ir specializuoti bei dalinę autonomiją turintys daliniai, kuriuos prižiūri Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas.
Tačiau I. Kaminskio 11-osios brigados pasipiktinimas nėra vienetinis reiškinys. Pastebima, kad Rusijos kariuomenės vadai pasitelkia ir kitokias taktikas, bandydami suvaldyti šią problemą. Pavyzdžiui, jie viešai žemina kovoti atsisakančius karius.
Buriatijoje, kur yra įsikūrusi 11-osios brigados bazė, dešimtys karių paprašė vietos aktyvistų pagalbos, bandydami dėl įvairiausių priežasčių nutraukti savo sutartis ir išvengti tarnybos Ukrainoje.
Rusijos pietuose esančiame Budionovsko mieste, 205-osios kazokų motorizuotosios šaulių brigados pagrindinėje bazėje, vadai pastatė „gėdos sieną“, ant kurios yra maždaug 300 karių, nepaklususių įsakymams kariaujant Ukrainoje, pavardės, laipsniai ir nuotraukos.
„Jie pamiršo savo kario priesaiką, iškilmingą pažadą, savo pareigos tėvynei įžadus“, – rašoma ant šios lentos.
Kalbėdami su „Current Times“ per Rusijos socialinių tinklų milžinę „VK“, net keli kariai iš šios brigados paneigė jų įtraukimo į šią „gėdos sieną“ aplinkybes. Visi šie kariai paprašė neatskleisti jų vardų, siekiant apsisaugoti nuo tolimesnių bausmių bei vadų atsako.
„Žinoma, aš viską suprantu. Aš pasirašiau kontraktą. Turiu būti pasiruošęs bet kokiai situacijai, šiam karui, šiai specialiai operacijai, – rašė vienas karys. – Tačiau pagalvojau, kad vis dar esu jaunas, o bet kuriuo metu į mano galvą gali pataikyti skeveldra ar kulka.“
Karys pasakojo, kad jis nutraukė savo kontraktą ir paliko brigadą dar prieš invazijos pradžią. Tai jis padarė vos supratęs, kad karas tikrai prasidės.
„Ilgai apie tai galvojau ir priėmiau sprendimą. Supratau, kad turiu išeiti, kad likčiau gyvas. Aš nei kiek nesigailiu“, – pasakojo karys.
Kariai vadams yra niekas
Kitas 205-osios brigados karys paliudijo, kad iki karo vadovybė niekaip neruošė savo karių. O juos dislokavus, jiems buvo pasakyta, kad jie atvyko į pratybas.
„Neturėjome normalios amunicijos, apsauginių liemenių ar šalmų. Neturėjome maisto ir vandens“, – prisimena karys, pridurdamas, kad maistu jie turėjo pasirūpinti patys.
„Nemaniau, kad išeisiu, tačiau tai padariau dėl sudėtingo mano žmonos nėštumo. Paprašiau atidėti tarnybą iki kol ji pagimdys, – „VK“ žinutėje rašė trečiasis karys. – Mano vadas atsakė: „Mums nerūpi tavo problemos, tiesiog išeik.“
Kalbėdamas su „Current Times“ I. Kaminskis guodėsi, kad vadai visiškai nepaiso savo karių gerovės.
„Šie žmonės yra pasiruošę bet kam. Jiems nerūpi kario gyvybė. Jiems daug svarbesnė yra jo padėtis ir rangas“, – piktinosi I. Kaminskis.
„Aš daug mieliau tave užkasčiau fronte, priekinėse gynybos linijose, nei užleisčiau savo poziciją, – imituodamas savo vadus sakė jis. – Jiems tiesiog nerūpi. Jiems esi tik karys. Tu esi niekas.“
