Valstybės, kuriose mokesčiai yra didesni, paprastai skelbia, kad jos teikia daugiau paslaugų, ir nors dažnai tai tiesa, išlaidos šioms paslaugoms gali sudaryti daugiau nei pusę vidutinio darbuotojo darbo užmokesčio, o daugumai jų – bent trečdalį darbo užmokesčio, skelbia portalas „Tax Foundation“.
Gyventojų pajamų, darbo užmokesčio ir vartojimo mokesčiai sudaro didelę dalį daugelio šalių mokestinių pajamų.
Šie mokesčiai kartu sudaro darbo jėgos mokesčių naštą ir tiesiogiai apmokestinant darbo užmokestį, ir apmokestinant vartojimui naudojamą darbo užmokestį.
Ši vadinamoji darbo jėgos mokesčių našta atspindi skirtumą tarp visų darbdavio išlaidų darbuotojui ir darbuotojo grynųjų disponuojamųjų pajamų.
Dauguma vaikų turinčių darbuotojų sumokėjo mažiau mokesčių, nei vienišiai
Daugumoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių darbo užmokesčio mokesčius moka ir darbdavys, ir darbuotojas.
Šiais mokesčiais paprastai finansuojamos konkrečios socialinės programos, pavyzdžiui, nedarbo draudimas, sveikatos draudimas ir pensijos draudimas.
Nors darbo užmokesčio mokesčiai paprastai padalijami tarp darbuotojų ir jų darbdavių, daugelis ekonomistų sutaria, kad visas darbo apmokestinimas galiausiai tenka darbuotojams.
2023 m. vieniši, vidutinį darbo užmokestį gaunantys darbuotojai sumokėjo maždaug trečdalį savo darbo užmokesčio mokesčių. Daugumoje EBPO šalių šeimoms teko mažesnė mokesčių našta nei tokias pat pajamas gaunantiems vienišiems darbuotojams be vaikų.
Pajamų mokesčių sistemų pokyčiai daro tiesioginį poveikį darbo jėgos mokesčių naštai
Kai kurios atskiros šalys per pastaruosius du dešimtmečius iš esmės pakeitė pajamų ir darbo užmokesčio mokesčius.
Vengrijoje, EBPO šalyje, kurioje 2000 m. darbo jėgos mokesčių našta buvo viena didžiausių – 54,7 proc. Tai iš dalies lėmė įvestas fiksuotas pajamų mokestis, kuris sumažino pajamų mokesčio naštą, palyginti su bendromis darbo sąnaudomis.
Be to, Vengrija sumažino darbo užmokesčio mokesčius, palyginti su bendromis darbo sąnaudomis. Lietuva ir Švedija taip pat gerokai sumažino savo darbo jėgos mokesčių naštą – nuo 6,8 iki 8 procentinių punktų.
Europoje vidutinė darbo jėgos mokesčių našta 2022–2023 m. padidėjo 0,13 procentinio punkto. Per šį laikotarpį mokesčių našta labiausiai padidėjo Liuksemburge ir Ispanijoje – atitinkamai 1,39 ir 0,62 procentinio punkto.
Iš 17 Europos šalių 12 šalių realusis darbo užmokestis prieš mokesčius sumažėjo. O 17-oje šalių vidutinio darbuotojo realiosios pajamos po mokesčių 2023 m. buvo mažesnės nei 2022 m.
Šiuo metu 12 Europos šalių pajamų mokesčio nekoreguoja pagal infliaciją. Šis nedidelis mokesčių naštos padidėjimas ir pajamų po apmokestinimo sumažėjimas rodo, kaip svarbu pajamų mokestį indeksuoti atsižvelgiant į infliaciją, kad būtų išvengta infliacijos sukelto nominalaus pajamų augimo, kuris gali lemti didesnius mokesčių tarifus, nors realus pajamų padidėjimas nėra reikšmingas.
Mokesčių pleištai Europoje skiriasi
Nors mokesčių pleištas Europoje apskritai yra didelis, tačiau jo diapazonas yra gana platus.
Didžiausia darbo jėgos mokesčių našta yra Belgijoje – 52,7 proc. (taip pat didžiausia iš visų EBPO šalių), po jos eina Vokietija ir Austrija – atitinkamai 47,9 proc. ir 47,2 proc. Lietuva rikiuojasi 17 vietoje – 38,91 proc. Tuo tarpu Šveicarijoje mokesčių našta buvo mažiausia – 23,5 proc.
Svarbu pažymėti, kad Europos šalys taiko tam tikras tikslines mokesčių lengvatas šeimoms, auginančioms vaikus, paprastai taikydamos mažesnius pajamų mokesčius.
Belgijoje vidutinį šalies darbo užmokestį gaunančiam vienam darbuotojui tenka mokėti 52,7 proc. mokesčių. Tačiau du vaikus auginančiai šeimai su vienu suaugusiuoju tenka 37,3 proc. mokesčių našta.
Slovakijoje ir Liuksemburge yra didžiausias skirtumas tarp vienišo darbuotojo ir šeimos mokesčių pleišto – skirtumas viršija 20 procentinių punktų.
Turkija yra vienintelė Europos šalis, kurioje šeimoms netaikomas mažesnis mokesčių tarifas nei vienišiems darbuotojams (esant vidutiniam darbo užmokesčiui).
Kitose EBPO šalyse, pavyzdžiui, Čilėje, Kosta Rikoje ir Meksikoje, šeimos taip pat nėra apmokestinamos mažesniu tarifu nei vieniši darbuotojai.
Kad darbo jėgos apmokestinimas būtų veiksmingesnis, politikos formuotojai turėtų suprasti savo šalies mokesčių pleištą ir tai, kaip iš mokesčių naštos finansuojamos vyriausybės paslaugos. Tai bus ypač svarbu, kai politikos formuotojai ieškos būdų, kaip paskatinti tvirtą ekonomikos atsigavimą.
