Keturių vaikų mamai Jurgitai vėžį išdavė 1 simptomas: dabar meldžia tik vieno

Belgijoje gyvenanti lietuvė, keturių vaikų mama Jurgita Edemakhiota niekada nebūtų galėjusi pagalvoti, kokia kryptimi pasisuks jos gyvenimas. Netikėtai pavasarį užčiuopusi krūtinėje guzelį, kuris laikui bėgant vis didėjo, šią vasarą Jurgita išgirdo skaudžią diagnozę – II stadijos, trigubai neigiamas krūties vėžys. Dabar, kovodama už savo gyvybę ir kęsdama nepakeliamus gydymo skausmus, Jurgita prašo vieno – pagalbos.

Nusprendusi viešai pasidalinti savo istorija ir kreiptis į žmones pagalbos, Jurgita Edemakhiota pasakoja, kad tai padaryti buvo be galo sunku.

„Jautiesi taip, lyg būtum apsinuoginęs prieš visą pasaulį ir rodantis savo vidų. Atverti savo širdį ir dalintis viskuo yra labai sunku psichologiškai, tačiau aš padėjau ranką ant svarstyklių, surinkau pliusus, minusus ir pagalvojau, ko man labiau reikia bijoti: viešumo ar to, kad galbūt vėliau save kaltinsiu, jog atsisakiau pagalbos ir dabar turiu problemą“, – pradeda pasakoti Jurgita.

Visgi, kreiptis pagalbos ir dalintis savo istorija moteris nusprendė ne tik dėl savęs ar savo vaikų, tačiau ir norėdama įspėti visas kitas moteris. „Gavusi diagnozę pagalvojau, kad noriu, jog kuo daugiau moterų apie tai išgirstų, kad yra laiko ar ne, tačiau būtina pasitikrinti laiku, nes būtent tai buvo mano klaida ir dabar turiu mokėti šią kainą…“ – priduria ji.

Simptomai, į kuriuos nekreipė dėmesio

Pradėjus kalbėti su Jurgita apie jos ligą ir pirmuosius simptomus, moteris pasakoja, kad požymiai, kurie galėjo išduoti vėžį tuo metu visai nekėlė nerimo.

„Prieš dešimt mėnesių man pradėjo labai greitai kristi svoris, tačiau, kadangi turėjau viršsvorio, po keturių nėštumų nebuvau itin liekna, tokiais pokyčiais gana apsidžiaugiau. Galvojau, kad daug dirbu, vis pamirštu pavalgyti, o ir apetito neturiu, tad viską nurašiau persilakstymui ir persidirbimui. Nutiko taip, kad per mažiau nei metus numečiau 35 kilogramus.і

Galiausiai, šių metų gegužės mėnesį, besiprausdama duše netikėtai krūtyje užčiuopiau mažą žirniuką, kuris buvo vos pupelės dydžio. Tačiau ir tuomet viską nurašiau svoriui – neva numečiau nemažai kilogramų, kūnas suminkštėjo ir daug lengviau pasidarė viską užčiuopti ar išryškėjo kokia pieno liauka. Visai to nesureikšminau ir tai buvo mano didžiausia klaida“, – sako Jurgita.

Praėjus kuriam laikui, liepos mėnesį, Jurgita ir vėl besiprausdama duše krūtinėje apčiuopė guzelį, kuris jau buvo padidėjęs iki riešuto dydžio. Moteris pasakoja, kad apčiuopus jį, guzelis buvo skausmingas, todėl ir vėl nesibaimino, kadangi prisiminė visuomenėje vyraujančią nuomonę, kad vėžio neskauda:

„Pradėjau gūglinti, kas gali būti, nes juk tikrai ne vėžys, kadangi man guzelį skauda. Internete sužinojau, kad tai gali būti arba cista arba fibroadenoma. Visgi, nusprendžiau nuvykti pas šeimos gydytoją, tegul apžiūri, galbūt pasakys kažką daugiau.

Kitą dieną nuvykus pas gydytoją, ji patvirtino, kad net ir plika akimi jau matosi iškilimas, kai pakeliu ranką. Paklausė ar skauda, patvirtinau, o ji kaip ir visi kiti – tikrai ne vėžys, nes vėžio juk neskauda (juokiasi)! Gydytoja manė, kad tai bus cista, pasakė, kad ją gražiai su švirkštu ištrauks ir viskas bus gerai, tačiau dėl viso pikto pasiūlė man pasidaryti ir mamografiją.“

Pašnekovė pasakoja, kad įprastai, kaip ir daugumoje kitų šalių, taip ir Belgijoje norint pakliūti pas gydytojus, tenka pralaukti geras eiles. Tačiau paskambinusi užsiregistruoti mamografijos tyrimui, moteris vizitą gavo vos po kelių dienų.

„Tuo metu galvojau, kaip gerai, viską susitvarkysiu ir galėsiu pamiršti“, – priduria Jurgita.

Tyrimų kalnai ir skaudi diagnozė

Tačiau viskas klostėsi ne taip, kaip Jurgita norėtų. Nuvykusi pasidaryti momografijos tyrimo, ji sulaukė susirūpinusio seselės žvilgsnio. Po tyrimo seselė pasiūlė moteriai atlikti ir echoskopiją.

„Pakvietė gydytoją, ji padarė echoskopiją, spėjau dar paklausti, ar čia gali būti cista, o ji man atsakė, kad čia gali būti milijonas įvairiausių dalykų, todėl paprašė kol kas nieko neklausinėti. Išėjusi į kitą kabinetą ji paskambino į onkologinį skyrių ir paprašė skubiai priimti pacientę, mane, nes reikėjo atlikti ir dar vieną tyrimą – paimti biopsiją.

Jau tuomet supratau, kad čia bus kažkas negerai, tačiau iš gydytojų nesulaukiau daugiau jokių komentarų, kas tai galėtų būti. Jie nekomentavo, ar tai vėžys ar ne. Onkologiniame skyriuje, krūtų seselė, kuri tvarko visus dokumentus, mane užregistravo biopsijos ir pozitroninės emisijos tomografo (angl. PET scan) tyrimams“, – toliau pasakoja J. Edemakhiota.

 

Po trijų dienų Jurgita atliko visus būtinus tyrimus ir vėliau 10 dienų laukė, kol bus gauti jų atsakymai. Per šį laikotarpį moterį kankino įvairios mintys, tačiau, kaip pasakoja ji pati, bandė save raminti – bus kaip bus, panikuoti nereikia.

Nuvykusi pas gydytoją sužinoti atsakymų, Jurgita sulaukė tiesmukų žodžių: „Laba diena, Jurgita, jums – vėžys.“

„Tai buvo taip netikėta, kad iš pradžių net nesupratau apie ką jis kalba. Perklausiau, kokia diagnozė, o jis tik pakartojo, kad vėžys. Tuo metu gydytojas dar negalėjo pasakyti tiksliai, kurio tipo krūties vėžys man yra nustatytas, kadangi reikėjo sulaukti išsamių biopsijos tyrimo atsakymų.

Prisimenu, kad mane perliejo geras, tarsi šaltas dušas, prakaitas. Prieš akis prabėgo ne visas gyvenimas, o tai, kaip reikės dabar viską sutvarkyti, ką paliksiu po savęs, jeigu manęs nebebus. Normalu, kad tokios mintys vis užklumpa, tačiau atidėjęs jas į šoną eini toliau į kovą“, – sako moteris.

Po kelių dienų ir vėl apsilankiusi pas specialistą, pašnekovė sužinojo ir kaip atrodys jos gydymo planas. Gydytojas Jurgitai gerų žinių neturėjo – vėžys yra nejautrus hormonams, forma agresyvi ir vėžinės ląstelės plinta labai greitai:

„Vėžys buvo išplitęs ir į limfmazgius. Galiausiai, aptarėme, kad esant tokiai būklei operacijos daryti negalima, nes vėžys labai greitai plinta, vietoje to reikės chemoterapijos, kad būtų galima sustabdyti jo plitimą.

Tačiau šio vėžio ypatumas yra tas, kad jis visiškai nereaguoja arba labai mažai reaguoja į chemiją. Jis yra toks piktas, kad viskas tiesiog priklauso nuo mano pačios sėkmės – sureaguos ar ne.“

Šiuo metu J. Edemakhiotai yra paskirta šešių mėnesių trukmės chemoterapija. Tačiau tam, kad vėžys gautų šoką ir nustotų plisti, Jurgitai yra leidžiama vienu kartu trijų savaičių dozė.

„Po pirmosios dozės, pirmąją savaitę praktiškai buvau mirštanti: negalėjau pajudėti nuo skausmo ir nežmoniško kaulų laužymo bei kitų šalutinių poveikių. Tik vienintelio simptomo – vėmimo – iš visos krūvos neturėjau, bet ir tai tik dėl to, kad gaunu daug vaistų nuo pykinimo, kurie skirti tam, kad galėčiau valgyti. Esant tokiai būklei negaliu numesti nei vieno papildomo kilogramo, nes kitaip kiltų didelis pavojus gyvybei.

Šešis mėnesius man bus leidžiama chemoterapija – tris vienokia, o kitus tris – dar kitokia, kurią vadina „raudonuoju velniu“. Vien jau pavadinimas sako, kad bus sunku, tad reikia nusiteikti.

Teigiama, kad „raudonasis velnias“ labai atakuoja širdį ir gali pažeisti jos sistemą. Po chemoterapijos manęs lauks krūtų ir limfmazgių amputacija, vėliau – radioterapija ir chemija tabletėmis, kuri užtikrins, jeigu man pavyks, sustabdyti ir toliau vėžio plitimą“,– atsidūsta pasakodama keturių vaikų mama.

Vėliau Jurgitos ir vėl lauks tyrimai, žiūrės, kaip į chemoterapiją sureagavo vėžys ar neatsirado naujų metastazių.

Finansiniai sunkumai

Be chemoterapijos pašnekovei taip pat yra taikoma ir imunoterapija, kuri yra be galo brangi. Visgi, įvyko stebuklas ir netikėtai Jurgita sulaukė pagalbos. Gydytojai pavyko gauti finansavimą 8 imunoterapijos dozėms:

„Rugpjūčio pabaigoje man pasakė, kad nėra jokių šansų, jog gausiu imunoterapiją, už viską reikės mokėti pačiai. Paskaičiavus, kiek tai kainuos, suma susidarė nereali. Daug apie tai diskutavome kartu su onkologe…

Praėjus kelioms dienos po pokalbio, netikėtai sulaukiau gydytojos skambučio. Pamaniau, kad ir vėl kažką rado, buvau nusiteikusi blogiausiam. Atvykusi sulaukiau malonios žinios, kad įvyko stebuklas – jai pavyko gauti finansavimą 8 dozėms. Paklausė ar noriu, o aš net ir nesvarstydama sutikau.

Šis gydymas yra svarbus tuo, kad imunoterapija geba rasti mažiausias vėžio ląsteles ir jas pradėti naikinti, tad metastazių klausimas gali būti išspręstas šiuo būdu.“

Moteris sako, kad aštuonių imunoterapijos dozių jai užteks iki vasario mėnesio, tačiau tiek jų yra negana, kadangi gydymas turės būti atliekamas mažiausiai du metus.

„Paklausiau, ar gausiu kompensavimą ir toliau, atsakė, kad greičiausiai ne, nes apskritai niekas iki šiol nebuvo sulaukęs tokio stebuklo. Gydytoja teigė, kad kalbant su ja ji mane įsiminė labai dėl to, kad auginu mažus vaikus, kuriems dar reikia mamos.

Vertinu tai, kad gavau tokią galimybę, tačiau aš turiu žinoti, kas bus vėliau, kaip galėsiu viską nusipirkti. Būtent todėl ir įsteigiau fondą, nors labai ilgi galvojau, ką daryti, juk ir taip serga pasaulyje daug žmonių. Visiems yra sunku. Visgi, kai susiduri su liga, tu bet kokia kaina nori išgyventi“, – priduria ji.

Jurgita pasakoja, kad į Belgiją iš Lietuvos ji emigravo kartu su savo tuometiniu vyru. Nors iš pradžių su užsieniečiu vyru ji bandė ateitį kurti gimtinėje, tačiau dėl kalbos barjero, moters vyrui įsitvirtinti Lietuvoje nepavyko.

„Vyras negalėjo rasti darbo, o vaikai buvo maži, todėl vis galvojome, kur galėtume gyventi, kad galėtume abu dirbti ir bent jau prasimaitinti. Kadangi Belgijoje gyveno buvusio vyro pažįstami, nusprendėme pabandyti apsigyventi čia.

Taip nutiko, kad jau 10 metų gyvenu Belgijoje, o mūsų keliai, deja, bet išsiskyrė. Jau du metus gyvename išsiskyrę, vaikai čia eina į mokyklą, kalba keliomis kalbomis, o tarp jų ir puikiai lietuviškai, tad taip ir gyvename“, – sako Jurgita.

Nemokėdama kalbos, Jurgita vos tik atvykusi gyventi į Belgiją, kaip ir dauguma kitų emigrantų, dirbo privačių namų valymo įmonėje. Kadangi Lietuvoje moteris daugiausiai dirbo darbus biure, ji nusprendė, kad norint tobulėti ji privalo išmokti vietinę kalbą:

„Mečiau darbą valymo įmonėje ir šiemet išėjau dirbti į logistiką. Tam, kad galėčiau gauti nuolatinį kontraktą, turėjau pradirbti bent jau pusę metų, na, o kadangi man neblogai sekėsi, darbdavys minėjo, jog apie spalį galėsiu gauti ilgalaikę sutartį.

Tačiau nutiko taip, kad vėžio diagnozę išgirdau rugpjūtį, o darbe pasakius, kad nebegalėsiu dirbti tokiu tempu kaip anksčiau, gavau gražų atsakymą, jog apgailestauja, atsisveikino ir pasakė, kad kuomet pasveiksiu, visuomet galėsiu sugrįžti…

Visgi, suprantama, juk kiekvienai normaliai darbovietei reikia žmogaus, kuris galėtų dirbti čia ir dabar, tačiau taip išėjo, kadangi dirbau su savaitės kontraktais, jog neturiu jokių garantijų. Čia ir pasirodė toji sudėtinga biurokratijos pusė. Dabar tvarkausi popierius, skaičiuoju visas pradirbtas dienas per paskutinius 12 mėnesius ir šiuo metu gyvenu su visišku nuliu pajamų.“

Šiuo metu Jurgitos šeimą finansiškai išlaiko 20-metis jos dirbantis sūnus. Kreipdamasi pagalbos J. Edemakhiota teigia, kad noras gyventi yra didesnis nei galimybė nusileisti ir paprašyti kitų pagalbos:

„Kainuoja net ir paprastas nuėjimas pas gydytoją, viskas. Tikiuosi, kad sulauksiu paramos iš valstybės, nes dešimt metų sąžiningai dirbau, mokėjau mokesčius ir niekad neprašiau jokių pašalpų. Logiškai mąstant, palaikymo turėčiau sulaukti, tačiau tos logikos biurokratijoje nebūna…“

Baigdama pokalbį Jurgita nori įspėti ir kitas moteris laiku pasitikrinti sveikatą.

„Jeigu būčiau nuvykusi pas gydytoją dviem mėnesiais anksčiau, galbūt dabar viskas būtų buvę paprasčiau. Po pirmos chemijos aš jau visiškai nebeturiu plaukų, ko iš tiesų neturėjo būti, bet taip nutiko, kad chemiją gaunu stipresnę.

Atrodo, kad tai yra niekis, tačiau, kuomet kaip moteris sėdi prieš veidrodį ir matai, kaip jie krenta, patikėkite manimi, labai kala per širdį. Reikia išmokti atrasti laiko sau ir savo sveikatai. Nedarykite tokios klaidos, kokią padariau aš, neatidėliokite“, – prašo moteris.

Prisidėti prie moters gydymo galite šiais rekvizitas: https://whydonate.nl/nl/fundraising/padekimeJurgitai

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer