17 metų – tiek Vilkaviškio rajone gyvenantis Vaidas (aut. past. – vyro pavardė redakcijai žinoma) gieda giesmes bei maldas šermenyse. Nors toks darbas iš pažiūros atrodo gana liūdnas, tačiau vyras tikina, kad per tiek metų išmoko slogias emocijas palikti už uždarų durų. Visgi, kaip jis pats tvirtina, nuo skaudžių akimirkų, laidojant mažus vaikus, pabėgti nepavyksta.
Vilkaviškio rajone gyvenantis Vaidas pasakoja, kad apie 17 metų, gimtinės apylinkėse pakviestas vyksta giedoti į šermenis. Apie tai, kad Vaidas, kuris dažnai groja šventėse visoje Lietuvoje, gieda laidotuvėse, žmonės sužino iš lūpų į lūpas.
Sunkiausios akimirkos
Nuo pat vaikystės grojęs gitara bei dainavęs, Vaidas sako, kad prieš daug metų atrado Dievą, todėl giesmininko profesija jam yra miela širdžiai ir tai jis daro ne dėl pelno.
„Dažniausiai giedodamas laidotuvėse nesijaučiu blogai. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai tenka giedoti vaikams. Neseniai kaip tik teko laidoti 14-os metų berniuką, kuris užsimušė. Buvo be galo skaudu, kadangi ir pats turiu dvi studentes dukras.
Vaikams giedoti būna sunkiausiai, tačiau, kuomet giedi pagyvenusiam žmogui, supranti, kad kiekvienas turi jam skirtą laiką, todėl toks išėjimas iš šio pasaulio nors ir yra skaudus, tačiau natūralus procesas. Pagiedi, išvyksti namo ir stengiesi neišsinešti neigiamų emocijų, save ramini“, – pasakoja vyras.
Be to, Vaidas priduria, kad neretai slogias emocijas, kurios lieka po laidotuvių jam padeda nuraminti Dievo maldos. „Esu pripratęs dirbti taip, kad atsisveikinęs uždarai duris ir vėl patenki į kasdienį gyvenimą, važiuoji namo ir nelaikai savyje nuoskaudų ar liūdesio“, – priduria jis.
Visgi, vienos skaudžiausių laidotuvių, kuriose Vaidui teko giedoti ir niekaip nepavyko atsiriboti nuo skaudžios akimirkos, buvo mažos mergaitės atsisveikinimo ceremonija.
„Kuomet moterys verkė, dar normalu, tačiau, kai ėmė raudoti ir vyrai, tuomet ir aš nebeatlaikiau, pradėjau giedodamas verkti. Šios laidotuvės buvo iš tiesų labai skaudžios“, – sako vyras.
Tačiau giedant būna pasitaiko ir įvairiausių netikėtumų:
„Pavyzdžiui, tai kokia močiutė sako, kad per garsiai ar per lėtai giedame, bet pagyvenusių žmonių „priekaištus“ ir juos pačius gerbiame (nusišypso). Šiame darbe svarbiausias yra lankstumas. Kiekvieną kartą prieš vykdamas giedoti turi išsiaiškinti, ko žmogus nori, pavyzdžiui, daugiau giesmių ar maldų, tuomet susitari ir viskas praeina gerai.“
Pasikeitusios laidotuvių tradicijos
Pasiteiravus, kokių dažniausiai artimųjų prašymų sulaukia Vaidas, pašnekovas tvirtina, kad jeigu anksčiau repertuaras būdavo nusistovėjęs, dabar netrūksta ir įvairiausių prašymų, pavyzdžiui, giedoti tik giesmes, kurios nebūtų liūdnos, labiau šiuolaikiškos ar jaunatviškos.
Be to, Vaido akimis, per daugelį darbo metų pasikeitė ir kai kurios laidotuvių tradicijos. Anksčiau, anot vyro, giedoti šermenyse, kuriose yra laidojamas kremuotas žmogus, per metus pasitaikydavo vieną ar du kartus, o dabar tokio formato laidotuvių pasitaiko ir dažniau:
„Ir giedojimo procesas tampa vis labiau skirtingas: vieni prašo du vakarus giedoti, kitiems užtenka tik vieną dieną. Būna ir taip, kad žmonės klausia ar negalime trumpiau giedoti, nors dažniausiai giedame tik vieną valandą (nusijuokia). Dėl to ir stengiesi su žmonėmis iš anksto pasikalbėti, sužinoti, ko jie nori.“
Vilkaviškio rajone gyvenantis giesmininkas taip pat priduria, kad iki pat šių dienų žmonės yra įpratę rengti gedulingus pietus. Tačiau, kaip jis pats pasakoja, neretai žmonėms, kuriems sunkiau finansiškai, jis siūlo vietoje gedulingų pietų, geriau artimuosius pasikviesti pas save į svečius arbatos puodeliui.
Pasiteiravus, ar dažnai pats sulaukia kvietimo kaip giesmininkas prisijungti į gedulingus pietus, Vaidas atvirauja, kad tokių kvietimų jis sulaukia pakankamai dažnai, tačiau visuomet stengiasi mandagiai atsiprašyti.
„Sulaukiu kvietimų ir prisijungti prie arbatos puodelio, pasivaišinti. Visuomet stengiuosi mandagiai atsiprašyti, nes yra įvairiausių reikalų, šeima bei visa kita. Tačiau, jeigu žmonės labai prašo, tuomet nueini, palaimini jų stalą, papietauji kartu su jais ir vyksti namo“, – sako jis.
Giedoti Vaidui tenka ne tik šermenyse, tačiau ir įvairiose metinėse ar kituose minėjimuose. Vyras juokauja, kad dažnai tai tampa tarsi užburtu ratu: „Jeigu giedi laidotuvėse, sulauksi prašymo pagiedoti ir per kitą minėjimą.“
Be to, bėgant laikui, vyras taip pat pastebi, kad dažniausiai kartu giedoti ir sakyti maldas prisijungia vyresnės kartos asmenys, kadangi jaunimas vis rečiau moka giesmes bei maldas.
„Jauni žmonės labai retai kada prisijungia kartu giedoti, o vyresni, kiek prisimena, tiek kartu gieda. Stengiamės negiedoti tų giesmių, kurios būtų labai skausmingos, renkamės lengvesnio pobūdžio, ramesnes, linksmesnes, tad nutinka taip, kad tokių nežino, todėl patyli.
Kartais būna ir taip, kad kartu prisijungę giedoti trukdo mums, giesmininkams, nes skiriasi tempai. Tačiau aš niekuomet dėl to nepykstu, nes jeigu žmogus nori melstis, jis visuomet yra laukiamas tai padaryti“, – nusišypso Vaidas.
