„Praėjo mėnuo nuo mano brolio Liūtaširdžio išėjimo“, – sako Gediminas Rastenis (68). Liepos 27 dieną Lietuva neteko žymaus diktoriaus, kalbininko, laisvės kovų dalyvio ir tikro tėvynės patrioto Mindaugo Rastenio (70). Praėjus netekties mėnesiui, prisiminimais apie brolį dalinasi garsus šachmatininkas Gediminas Rastenis.
„Bebaimis. Laisvės kovų dalyvis“, – pradeda pasakoti apibūdindamas brolį Gediminas Rastenis. Anot jo, Mindaugas Rastenis būdavo visuomet ten, kur tuo metu buvo reikalingiausias tėvynei.
Aktyviai dalyvavo pogrindinėje veikloje, pirmuosiuose Sąjūdžio susirinkimuose, Lietuvos mokslų akademijoje, budėjo darbe Lietuvos radijuje 1991 metų sausį.
Kasdien dalindavomės mintimis apie knygas, laidas, politiką. Apie viską. Nepriprantu prie šito, kad ir laikino, išsiskyrimo. Mūsų gyvenimai tokie persipynę buvo, neatsiejami. Dabar – spengianti tyla ir tuštuma“, – sako G. Rastenis.
Rastenių šeimoje augo keturios atžalos – du broliai, dvi seserys. Gediminas pasakoja, kad Mindaugui, kuris buvo vyriausias vaikas, nuo pat mažens atiteko sunkiausia našta:
„Tuo metu gyvenome Panevėžyje, nuomojomės nedidelį namuką, o netoliese tėvas mūrijo mūsų namą. Brolis nuo mažens buvo tėvų „užvadėlis“: teko ir plytas, ir skiedinį padavinėti, ir dažyti, ir vandenį iš tolimo šulinio nešioti, ir krosnis kūrenti.
Pinigų trūko, visą namą įsirengėme negreitai. Prie namo – didelis daržas ir sodas su begaliniais sezoniniais darbais: lysvių kasimu, sodinimu, ravėjimu, laistymu, agrastų ir serbentų skynimu ir t. t. O dar bičių keliolika avilių.
Dabar niekaip nesuprantu, kaip brolis viską suspėdavo. Lankė dailės, šokių būrelius, gimnastiką, kartu treniravomės futbolą. Jis – vartininkas, nuolat nubrozdintais keliais ir alkūnėmis, aš – puolėjas. Visada rinkosi, kur sunkiau. Mokėmės Juozo Balčikonio vidurinės mokyklos sustiprintoje fizikos ir matematikos klasėje, tad krūviai buvo dideli. Ir pamokos vykdavo šešias dienas per savaitę.
Mūsų mokykla vienintelė Lietuvoje turėjo savo radijo mazgą. Brolis vesdavo radijo laidas pamokų metu, mokiniai labai jų laukdavo. Tai buvo ne tik pamokų rutinos paįvairinimas, bet ir išsigelbėjimas, jeigu sėdi nepasiruošęs ir lauki skambučio.
Mindaugas laimėdavo daug skaitovų konkursų, su aktoriumi Aurimu Babkausku Panevėžyje rengdavo poezijos vakarus. Vėliau, kai persikėlėme gyventi į Vilnių, rengdavo literatūros vakarus su aktoriumi Laimonu Noreika.“
Žingsniai į pogrindinę veiklą
G. Rastenis sako, kad būdami dar pradinėse klasėse, abu su broliu degė noru kuo greičiau pradėti veikti, dalinti besiskleidžiančią patriotiškumo energiją. Būdamas vos penktoje klasėje, Mindaugas nupiešė didelį plakatą su Vyčiu, Gedimino stulpais ir pavadino jį „Laisvę Lietuvai“.
Tuomet broliams kilo idėja – nusprendė, kad Vasario 16-osios proga, kartu jie plakatą prikabins ant Panevėžio KGB pastato, kuris buvo visai netoli šeimos namų, pakeliui į mokyklą. Visgi, prieš imdamiesi iniciatyvos, prieš tai nusprendė apie idėją papasakoti tėvams.
„Buvome išauklėti pirma pasiklausti tėvų, tai nuėjome pranešti apie savo sumanymą ir paprašyti klijų. Tikėjomės, kad pritars ir pagirs. Ramiai išklausęs tėvas pasakė, kas už tai gresia ir pranešė, jog nustatyti, kas piešė, nesunku pagal braižą, nes pirmiausia tokiu atveju ims tikrinti piešimo būrelius.
Pasak jo, nereikia daug sugebėjimų, kad iškart įkliūtum. Tikras menas yra kuo daugiau nuveikti ir neįkliūti. Tam būtina daug ko išmokti ir privalu būti pasirengusiam bet kurią akimirką stoti į akistatą su priešu, būti suimtam, tardomam ir t. t.
Tėvas davė paskaityti Viljo Sarajos knygą „Išpirktasis kraštas“, apie tai, kaip suomių tauta 1939-1940 metais atsilaikė prieš Sovietų Sąjungą ir J. Daumanto „Partizanai už geležinės uždangos“. Perskaitę supratome, kokie esame naivūs ir kad tokiai veiklai reikia daug ruoštis.
J. Lukša-Daumantas mums tapo pavyzdžiu, kad reikia labai daug ką sugebėti, mokėti numatyti kelis ėjimus į priekį. Vėliau skaitėme S. Šalkauskį, A. Maceiną“, – prisimena G. Rastenis.
Tam, kad galėtų tinkamai pasiruošti, M. Rastenis sau ir broliui sudarė planą, kurio teko griežtai laikytis. Vos tik spėdavo ištirpti sniegas, vaikinai imdavo grūdintis, eidavo maudytis į ledinį vandenį. Pasak Gedimino, tokios kasdienės maudynės tęsdavosi iki naujo „ledynmečio“. Negana to, išsirengę iki pusės, gulėdami jie kilnodavo ir štangą.
„Dėl jos teko aiškintis, kodėl pradūrėme gerus kibirus, nes mūsų „štanga“ buvo ant laužtuvo sumauti pradurti kibirai, pilni akmenų. Žiemą eidavom į mokyklą tik su švarkais. Mūsų karta dar atsimena, kokios būdavo žiemos – nuo šalčio zvimbdavo telefono stulpų laidai ir pokšėdavo tvoros.
Jėgai – darydavom prisitraukimus, remdamiesi ne visa plaštaka, o tik pirštų galiukais, palaipsniui užlenkdami po vieną pirštą, kol pagaliau įstengėme atlikti prisitraukimus, remdamiesi tik vienu abiejų rankų pirštu. Ištvermei – žaidėme futbolą, čiuoždavome, boksuodavomės, kumščius rankšluosčiais apsivynioję“, – dabar šypsosi prisimindamas vaikystes dienas, leistas kartu su broliu, Gediminas.
Kartu su vyresniuoju broliu, Gediminas didino ne tik fizinę ištvermę, grūdino sveikatą, tačiau ir mokėsi spausdinti. Spausdinimo mašinėle jaunuoliai perrašydavo partizanų rankraščius arba retas knygas, kurių nebeįmanoma buvo restauruoti.
Visgi, laikydamiesi griežto plano, vaikinai nepamiršo ir tėvo patarimų, kurių laikėsi. Tačiau vaikai nebūtų vaikai, jeigu kartais neiškrėstų išdaigų. Vieną jų Gediminas iki šiol prisimena su juoku:
„Sužinojome, kad viename iš daugiabučių gyvena „KGB-istai“, tai naktimis kartais Mindaugas J. Levitano, SSSR diktoriaus, kuris Antrojo pasaulinio karo metu skaitydavo Informbiuro pranešimus, griausmingu balsu ir intonacijomis paskelbdavo sukilimo pradžią. Būdavo linksma stebėti, kaip akimirksniu įsižiebdavo daugybė langų.
Po to buvome ilgaplaukiai, vaikščiojome vilkėdami geltonais švarkais, žaliais marškiniais ir mūvėdami raudonomis kelnėmis. Vėliau, kai jau pasijutome pribrendę, pamažu įsitraukėme į pogrindinę veiklą.“
Taip Mindaugas ir Gediminas Rasteniai įsitraukė į pogrindinę Lietuvos jaunimo sąjungą (LJS) bei buvo vieni iš šios organizacijos įkūrėjų. Už tekstų redagavimą ir užsienio radijo laidų stebėjimą buvo atsakingas Mindaugas, o už ryšius su Europos bendraminčiais – Gediminas.
„Iš mūsų vienintelis nukentėjo Mindaugas. 1983 metais jį bandė verbuoti KGB. Kai atsisakė bendradarbiauti, buvo greitai „išėstas“ iš darbo. Vėliau jam teko dirbti kroviku, verstis kitais atsitiktiniais darbais“, – priduria brolio netekęs Gediminas.
Stiprus broliškas ryšys
Daugiau nei 40 metų broliai gyveni viename kambaryje. Kadangi Mindaugas mokėsi viena klase aukščiau, sustiprintoje fizikos, matematikos klasėje, Gediminas visuomet žinojo, ko bus galima tikėtis naujais mokslo metais.
„Buvo lengva eiti jau pramintomis brolio pėdomis. Dėl darbo pobūdžio bei kitų aplinkybių daug metų basčiausi po pasaulį, bet, kad ir kur būdavau, mane pasiekdavo išsamūs laiškai apie tai, kas dedasi Lietuvoje, su laikraščių iškarpomis ir politinėmis analizėmis“, – tikina garsus šachmatų treneris.
G. Rastenis sako, kad brolis jį išmokė pasitikėti savimi, koncentracijos, ryžtingai siekti tikslo. Anot vyro, be brolio pamokų ir palaikymo, jis nebūtų tiek daug pasiekęs šachmatuose:
„Pats sugebėjo vienu metu kelis darbus dirbti, tačiau aš to neišmokau. Lietuvos radijo diktorių konkursą Mindaugas laimėjo būdamas vos aštuoniolikos. Apie darbą pasakodavo mažai. Sakydavo: „O ką čia pasakoti – įsijungi radiją ir viską girdi.“
Tačiau jo kolegos daug visokių įdomybių papasakodavo. Ypač jomis dalinosi šviesaus atminimo Lietuvos radijo ir televizijos legenda, aktorė, teatro kritikė ir diktorė Dana Rutkutė. Su ja Mindaugui dažniausiai tekdavo dirbti eteryje, nes sutapdavo jų tvarkaraščiai.“
Darbe kolegos labiausiai žavėjosi amžinatilsį Mindaugo kantrybe ir pedagoginiu talentu. Gediminas pasakoja, kad diktoriams radijuje visuomet tekdavo padirbėti su žurnalistikos praktikantais. Kiti diktoriai, anot G. Rastenio, atsisakydavo dirbti su tokiais praktikantais, kurie nesugeba suprasti teksto.
„Senbuviai su tokiais dirbti atsisakydavo, teisindamiesi, kad neįmanoma išmokyti karvės lipti į medį. O Mindaugas imdavosi mokyti. Ir jam pavykdavo. Dar legendinė diktorė ne kartą sakė, kad Mindaugo balsas jai pats gražiausias ir kad tik su juo būdama eteryje jaučia tikrą harmoniją.
Iki pat dabar vis grįžtu prie Mindaugo draugų, kolegų, bendradarbių prisiminimų. Jie guodžia ir šildo sielą. Jie – geriausias ir tikriausias brolio gyvenimo įvertinimas. Mindaugas niekada neatsisakydavo padėti kolegoms, buvo labai geranoriškas, nuoširdus, linkęs pagelbėti visiems, ne tik kaip kalbininkas. Jis gerai išmanė ir istoriją, ir literatūrą, buvo labai išsilavinęs žmogus“, – prisimena pašnekovas.
Kolegos iki pat dabar apie anapilin iškeliavusį diktorių kalba šilčiausiais žodžiais. Ilgamečiai radijo darbuotojai, buvę kolegos M. Rastenį prisimena kaip nepaprasto subtilumo, gilumo ir širdies gerumo žmogų. Taip pat jie priduria, kad iš Anykščių krašto kilęs vyras buvo tikras lietuvis, teigia, kad tokių kaip jis – daugiau nebebus.
Gediminas nesistebi, kad aplinkiniai brolį prisimena kaip nuoširdžią asmenybę. Jis tikina, kad daugiausiai brolio gerumo ir šilumos atitekdavo šeimos nariams.
„Kaip vyriausias iš mūsų keturių – dviejų seserų ir brolių – jis nuo mažens buvo tėvų pagalbininkas, mano ir seserų, mano ir sesių vaikų globėjas. Po daugelio metų ir tėvų karšintojas, visą gyvenimą pragyvenęs kartu. Tėvas savo dienoraštyje smulkiai aprašė, kokiu rūpesčiu buvęs apgaubtas. Vadino jį „Mano Mindaugiukas“.
Savo šeimos nesukūrė, buvo „vienmylys“ – mylėjo klasės draugę, vėliau keliai išsiskyrė, tačiau jis liko ištikimas. Daugiausia širdies gerumo ir šilumos atiteko man. Po mano patirtų dviejų iš eilės infarktų su daugybinėmis komplikacijomis, kas nutiko prieš 11 metų, tik brolio nuolatinio rūpinimosi dėka atsistojau ant kojų ir grįžau į darbą, nors medikų prognozės buvo blogos.
Pirmas vaizdas, kurį pamačiau atgaivintas po klinikinės mirties, buvo brolis. Aš jo paklausiau: „Taip greitai atėjai?“ Kadangi buvau tikras, jog esu anapus, nes atsiminiau, kaip stojo širdis ir kaip viską stebėjau iš aukštai. Mindaugas atsakė: „Ne, čia tu sugrįžai“
Tai buvo mūsų kodinės kalbos frazės, vartojamos nuo pat vaikystės. Nepatikėjau, nes buvome vieni du ir apgaubti labai šiltos nežemiškos šviesos“, – atsidūsta garsus šachmatininkas.
Paskutiniai žodžiai ir didis nerimas
Atviraudamas Gediminas taip pat priduria, kad iki pat dabar tokį brolį ir prisimena. Be to, anot jo, vyras niekuomet niekuo nesiskųsdavo, net ir nebuvo galima sužinoti, kokius skausmus teko iškęsti:
„Negaliu sau atleisti, kad laiku nepajutau, kaip blogai jis jaučiasi. Atrodė, kad dar nevėlu – atlaikė operacijas ir pirmąjį širdies sustojimą. Atsigavo, pasikalbėjome. Kitą naktį netikėtai antrąkart sustojo širdis. Nebeatsigavo. Liko tik paskutiniai žodžiai: „Ačiū, nevark, važiuok namo.“
Liko ir daugybė jam dėkingų mokinių, daugybė įgarsintų laidų mediatekoje, daugybė Lietuvos klasikų kūrinių, įgarsintų akliesiems. Jo balsu lietuviškai kalba prezidentas R. Reaganas, Popiežius Jonas Paulius II, daug kompozitorių, operos solistų ir t. t.“
Kartą Gediminui jau teko pora žodžių žurnalistams apibūdinti brolį. Jį jis įvardino „Renesanso žmogumi“. Būtent toks apibūdinimas geriausiai mena talentingą diktorių, kuris daugumai atmintyje įstrigo savo ramiu, įspūdingu balsu.
„Viešpats dosniai apdovanojo Mindaugą. Daugiausiai tomis savybėmis ir tais talentais, kurie ypač buvo vertinami Renesanso ir Antikos epochoje: grožiu, kadangi net ir mokykloje jį vadino Alenu Delonu, menu – brolis puikiai piešė, projektavo, rašė, patriotiškumu – visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvai ir gimtajai kalbai.
Taip pat apdovanojo ir kalba, buvo tobulas lietuvių kalbos specialistas, mokėjo latvių, lenkų, anglų, rusų ir italų kalbas, turėjo oratoriaus gabumų, puikią iškalbą – skaitė Cicerono raštus, mokėsi iš jo. Visus žavėjo jo garbė ir padorumas, elegancija ir taktas.
Turėjo reto grožio ir diapazono balsą, žemą, aksominį. Galėjo varijuoti juo, kaip panorėjęs – nuo griausmingo iki švelnaus pasakotojo. Salėje mikrofono jam nereikėdavo, kadangi nuolat lavinamas balsas skambiai ir galingai sklisdavo erdvėje.
Klausiau Mindaugo, kur dingo gražūs balsai, pridurdamas, kad aš tik vieno Marijaus Žiedo galiu klausyti. Atsakė, jog dabar kiti prioritetai, konkursų niekas nerengia, gražių balsų nebereikia. O tempora, o mores! (aut. past. – liet. „O laikai, o papročiai!“)“ – nusišypso Gediminas.
Pašnekovas sako prisimenantis, kad kartu su broliu ilgai diskutavo apie tai, jog pats gražiausias ir paveikiausias žmogaus instrumentas yra balsas.
Abu sutiko, kad šaižus, spigus, kimus ir trūkčiojantis balsas, skambantis eteryje ar radijuje yra sunkiai įmanomas klausyti. Anot G. Rastenio, sudėtinga klausyti ir tų, kurie skamba saldžiai, vienodai, be spalvų:
„O ką kalbėti apie dikciją, tartį, kirčiavimą? Taisyklingą kvėpavimą? Loginius sakinio akcentus? Pagal tai lengvai atskiriu, kas yra Mindaugo mokinys ir kas ne. Atsirado kalbininkų, aiškinančių, kad reikia leisti kiekvienam rašyti ir kalbėti kaip nori.
Mačiau, kaip brolis kankinasi klausydamas laidų, kur net aukštosios mokyklos rektoriaus kalbos neįmanoma iššifruoti – ištisinis mykimas, nuryjama žodžio pradžia ar galūnė, mintis dar neužbaigta, o jau šokama prie kitos. Labai keista, kad tokių nuolat mykiančių laidų vedėjų pilna. O kažkada pagal diktorių tarimą žmonės tikrindavosi nežinomo žodžio kirčiavimą.“
Dėl kiekvienos, retai pasitaikiusios klaidos, M. Rastenis baisiausiai nerimaudavo, net ir praėjus daugeliui metų. Jo brolis Gediminas sako, kad jautrios prigimties perfekcionistui buvo labai sunku stebėti, kas šiuo metu vyksta su lietuvių kalba, kurios puoselėjimui paskyrė visą gyvenimą.
„Medikai sakė, kad Mindaugo imunitetas nusilpęs. Nenuostabu. Brolis labai pergyveno dėl valdžios palaikomo sąmoningo norminės lietuvių kalbos griovimo, mūsų abėcėlės darkymo. Ar gali suteikti jėgų nuolatinis stresas, kasdien stebint, kaip niekinama tai, vardan ko gyveni…“ – baigdamas pokalbį teigia prieš mėnesį brolį palaidojęs Gediminas Rastenis.
