Laimės kūdikis – ko gero, tai būtų geriausias kauniečio Edvino Vadoklio apibūdinimas. Prieš daugiau nei pusantrų metų jo gyvybė pakibo ant plauko, po kritimo pro ketvirto aukšto langą medikai artimiesiems siūlė atsisveikinti, kol dar turi laiko. Šiandien Edvinas – tarsi naujas žmogus, medicinos specialistų surinktas iš dalelių.
Kasdien matydami jį einantį į baseiną ar sporto salę, nė nesudvejotumėte, kad tai – sveikas ir stiprus vyras. Tačiau 2021 m. liepos pabaigoje medikai davė vos kelių procentų tikimybę, kad jis išgyvens. „Aš turėjau savo laidotuvių generalinę repeticiją“, – sako Edvinas.
Lemtingosios liepos 27 d. įvykių Edvinas nelabai pamena – grįžęs iš vasaros atostogų Rodo saloje, gražiai įdegęs, pailsėjęs ir kupinas gražiausių įspūdžių išėjo į miestą pasilinksminti.
„Tą vakarą aš labai sunkiai prisimenu, bet gydytojai sako, kad tai normalus dalykas – smegenys atmeta informaciją, kuri kelia baisius prisiminimus ar skausmus.
Vakarėliui besibaigiant, aš atsisveikinau, nusirengiau ir pagal logiką turėjau atsigulti. Staiga pasigirdo baisus garsas – tarsi maišas būtų numestas ant grindų. Bičiulis sakė, kad baisus garsas, sunku jį nupasakoti“, – po prisiminimus, kuriuos susidėliojo iš bičiulio ir medikų pasakojimų, klaidžiojo E. Vadoklis.
Praviras langas, ant palangės – cigarečių pakelis, o Edvino nematyti: išvydus tokį vaizdą netrukus susivedė visi galai ir pasitvirtino blogiausias scenarijus. „Mes kaip tik neseniai kalbėjome su tuo bičiuliu, žmogus net butą parduoda ir jau išsikraustė, nes tie prisiminimai… Žmogus dar negali ramiai miegoti“, – pridūrė jis.
Sužalojimai, nesuderinami su gyvybe
Krytis iš ketvirto aukšto per plauką nesibaigė mirtimi. Daugybiniai kūno sužalojimai, visiškai sumaitota veido sitis: netekta krūvos dantų, lūžę abu žandikauliai, nosikaulis, abi akiduobės, smilkinkauliai.
Išvadose įrašyta, kad lūžo daugiau nei šeši šonkauliai, tačiau medikai jau nė nesuskaičiavo, kiek jų išties lūžo. Ir dar ilgas sąrašas patirtų sužalojimų:
„Plyšusi šlapimo pūslė, lūžęs dubuo, kryžkaulis, prasidėjęs vidinis kraujavimas, stipriai sumušti visi vidaus organai… Vieni vadino koše, kiti nelaimėliu – sužalojimai buvo baisūs.“
Nežinia, ar tai likimas, ar ženklas iš aukščiau: būtent tuo metu, kai įvyko nelaimė, medikai buvo netoliese ir atvyko per 2-3 minutes. Jei greitosios medikai būtų buvę GMP stotyje, nežinia, ar dar būtų spėję jį išgelbėti. Tokie atvejai medikų praktikoje pasitaiko ne taip dažnai.
„Tokio paciento medikai net ir mokymuose negauna – daugybiniai kūno sužalojimai, kraujas bėga iš visų įmanomų vietų. Iš pradžių neveikė niekas, tik širdis ir smegenys. Kai atvyko artimieji, jiems pasiūlyta negaišti laiko, prašant paaiškinti, kas man nutiko, o kol dar šiltas – atsisveikinti“, – prisiminimais dalijosi Edvinas.
Tikimybė, kad jis išgyvens, tebuvo vienaženklis skaičius, medikams teko operatyviai priimti sprendimus, kaip elgtis. Edvinas buvo panardintas į dirbtinę komą, nes kitos išeities nebebuvo – nei smegenys, nei širdis nebūtų atlaikę sužalojimų sukelto skausmo:
„Sužeidimai nebuvo suderinami su gyvybe, tad apie normalų ateities darbą, vizualinį atrodymą nebuvo net svajonių. Tik po 12 dienų pradėjo stabilizuoti būklę ir tada paaiškėjo, kad šitas vaikis išgyvens.“
Pašnekovas skaičiuoja, kad iki šios dienos jam buvo atlikta jau 14 operacijų, 11 iš jų – per pusantro mėnesio, kuriuos jis praleido Kauno klinikose. Prognozių buvo įvairių: mažai kas tikėjo, kad Edvinas pats vaikščios, kiek kūno galės valdyti. Tačiau jį galima pavadinti tikru laimės kūdikiu.
Pašnekovas skaičiuoja, kad iki šios dienos jam buvo atlikta jau 14 operacijų, 11 iš jų – per pusantro mėnesio, kuriuos jis praleido Kauno klinikose. Prognozių buvo įvairių: mažai kas tikėjo, kad Edvinas pats vaikščios, kiek kūno galės valdyti. Tačiau jį galima pavadinti tikru laimės kūdikiu.
Štai, vienas iš pavyzdžių – maždaug septintą parą komoje nustojo funkcionuoti inkstai, pabudus reikėjo dializių. Ir po dar vienos šaltos ir nepatogios dializės, kurios metu sugedo dializių aparatas, visi jau tikėjosi blogiausio, tačiau įvyko, ko gero, stebuklas – po kurio laiko atlikus tyrimus paaiškėjo, kad inkstų funkcija atsistatė. Niekas negali paaiškinti kaip tai įvyko.
Ne viskas pralošta
Ko gero, jau nė nepavyktų suskaičiuoti, kiek sveikatos priežiūros įstaigų Edvinas aplankė, kiek laiko praleido ligoninėse ir reabilitacijose. Nelaimė atsiuntė ne tik fizinius, bet ir psichologinius iššūkius. E. Vadoklis atvirauja, kad pirmasis stiprus smūgis smogė pramerkus akis, kai tik buvo perkeltas iš reanimacijos į ortopedinį skyrių.
„Tada man pasakė, kad turbūt nevaikščiosiu. Tai buvo baisiausia. Aš mirti niekada taip nebijojau, mirtis manęs negąsdina, bet gyvenimas neįgaliojo vežimėlyje, ypatingai, kai aš esu vienišas – neturiu nei sutuoktinės, nei merginos… Man iškart galvoje pradėjo suktis filmas, kas manimi rūpinsis, kas stumdys vežimėlį“, – atviravo pašnekovas.
Antrasis kirtis įvyko išvydus save veidrodyje. Edvinas neslepia, kad jis iš prigimties – estetas, o išvaizda jam, dirbančiam scenoje, be galo svarbi, tarsi vizitinė kortelė. Tik tąkart išvydęs savo sumaitotą veidą veidrodyje, nepažino pats savęs.
Šiandien niekas nė nepasakytų, kad jo veidas buvo suknežintas ir vos atpažįstamas – Edvinas plačiai šypsosi ir pasakoja, kad nosį jam atkūrė iš šonkaulio. „Noriu, kad žmonės suprastų – ne viskas pralošta. Žmogaus galimybės yra beribės“, – padrąsinančiai priduria jis.
E. Vadoklis paneigė visas medikų prognozes. Kaip pats sako, jei ne medikų ir jo paties bendradarbiavimas, nežinia, kaip šiandien atrodytų jo gyvenimas. Bet ir medicina, ir kūno galimybės, pasirodo, kone beribės:
„Šiandieną aš stoviu savom kojytėm ant kojų, dirbu scenoje ir šalia jos, dirbu visus darbus, kaip ir anksčiau, pradedu filmuotis. Aišku, dar yra problemų, skausmai kamuoja, bet kiekvieną dieną einu į baseiną, kasdien lankausi sporto salėje, tvirtiname raumenis, bandome juos išjudinti, išmankštinti.“
Iki pat šios dienos jis įsitikinęs, kad tai – kažkieno, kas yra aukščiau, planas: „Taip, aš kurį laiką mačiau Dievo bausmę savo veide, bet mano sielovadininkas man išaiškino, kad tai keistas planas, bet planas.
Atrodo, nieko blogo nebuvau padaręs, visiems stengiausi padėti, bet štai toks stabtelėjimas įvyko gyvenime. Bet planas, panašu, buvo sulaužyti, sumaitoti, bet ne pasiųsti myriop, ne pasikviesti pas save.“
Palaikymas – stipriausias vaistas
Ir šiandien, ko gero, kažkas dėlioja Edvino gyvenimą pagal savo planą. Dėliojo ir tada, kai laukė ilgi mėnesiai reabilitacijos.
Jo kelyje pasitaikė puikūs medicinos specialistai, sugrąžinę jam tai, kas kybojo ant plauko. Ir pats dėjo visas įmanomas pastangas. „Tango šokamas dviese“, – sako E. Vadoklis ir priduria, kad vien medikų pastangų nepakanka, geras rezultatas pagrįstas abiejų pusių bendradarbiavimu.
„Sąžinė yra pati baisiausia liga, pati baisiausia trauma, kas ja serga arba turi – ji nepagydoma. Mane visada gydė sąžinė. Aš irgi, būna, pavargstu, paskausta, tingiu, nenoriu, kažkuo nusiviliu, bet pagalvoju – ar aš turiu tokią teisę, ar aš galėsiu ramiai miegoti, kai kažkas paromis mane gaivino, keitė sauskelnes?
Turbūt požiūris ir sąžinė yra tos baisios ligos, kurios veda į priekį. O kai jos veda į priekį, tada su daktaru gali „šokti tango“, – šypteli pašnekovas.
Edvinas džiaugiasi ir palaikymu, kurio sulaukė iš daugybės žmonių – viešai prabilus apie įvykusią nelaimę, jis gavo krūvas palaikymo žinučių, visai nepažįstami žmonės jam dovanojo piešinius, paveikslus, meldėsi, kad tik jis pasveiktų ir vėl atsistotų ant kojų, kas galėjo, prisidėjo finansiškai:
„Tokie, atrodo, maži dalykai padaro labai didelius stebuklus, įžiebia akyse viltį, kad esi ne vienas, turi palaikymą. Supranti, kad neturi teisės pasiduoti. Ar pavyks kovą laimėti nežinai, bet padaryti kažką baisaus ir užbaigti taip savo dienas, aš supratau neturintis teisės.“
Tik iki pat šiandien išlikęs apmaudas, kad sunkiausiu momentu šalia nebuvo kai kurių žmonių, dėl kurių jis anksčiau atiduodavo visą save, negailėdamas nei jėgų, nei laiko.
„Aš ne irgi įsipjoviau į pirštą, aš ne irgi susilaužiau koją ir ne irgi pagulėjau ligoninėje. Aš turėjau savo laidotuvių generalinę repeticiją. Skaudžiausia buvo tai, kad joje nebuvo tam tikrų žmonių, kuriems aš skyriau labai daug laiko ir dėmesio.
Šalia buvo šeimos nariai, paskui ir daug draugų, bet tik tada, kai jie patikėjo, kad aš dar galėsiu kažkada pasakyti „ačiū“ arba pasiųsti velniop.
Bet tas paras, kai kaip gyvas priekaištas skambėjo reanimacijos aparatų garsas, kada reikėjo laikyti mane už rankos ir prašyti, kad aš neišeičiau, didelės tų žmonių dalies nebuvo“, – atviravo Edvinas ir pridūrė, kad po šios patirties „pirštai labiau užsilenkė į save“.
Kad ir kas nutiko, gyvenimas nesibaigia, o E. Vadokliui jis tik prasideda iš naujo. Paklaustas, ar gyvenimo tempas bent kiek sulėtėjo, vyras neslepia – jis yra žmonių žmogus, jam sunku atsiriboti nuo socialinių ryšių ir atsisakyti savo mylimiausios veiklos, susijusios su renginiais.
„Aš nežinau, ar mano profesijoje kažką gali pristabdyti – aš lėkimo nepristabdžiau, nes nenustačiau, kas mane į tą nelaimę atvedė. Negaliu dėl to apkaltinti lėkimo, būna žmonės ir lėtai eidami smegenis susitrenkia, ant jų nukrenta varvekliai, jie labai ramiai ir kantriai stovi, laukia autobuso, o į juos atlekia automobilis ir sutraiško.
Skubėjimo aš pakeisti negaliu. Aš labai norėčiau kalėdinius renginius išdėlioti per visus metus, bet turbūt kvailai atrodytų, jeigu pasiūlyčiau Kalėdas švęsti birželį. Yra laikas, kai diena metus maitina“, – šypteli E. Vadoklis.
Edvino nuo panašių nelaimių kol kas nedraudžia nė viena draudimo kompanija. Nežinia, ką užantyje slepia likimas. Tačiau šiandien jis sako žinantis vieną – yra dėkingas kiekvienam, kuris prisidėjo gražiu žodžiu, palinkėjimu, malda. Ir nors priešakyje dar laukia ne viena operacija, jis grįžta į įprastą gyvenimą, kuris nežinia, kada pametės dar iššūkių.
