Baimė dėl Rusijos branduolinio ginklo naudojimo yra labai perdėta. Šiuo metu tikimybė, kad Rusija panaudos branduolinį ginklą yra tokia pat, kaip prasidėjus karui – nedidelė, įsitikinę Stategijų, technologijų ir ginklų kontrolės instituto JAV ekspertai.
Spalio 6 d. JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino pastarojo meto branduoliniai grasinimai yra pavojingiausi pasaulyje nuo 1962 m. Kubos raketų krizės. JAV prezidentas perspėjo, kad bet koks taktinių branduolinių ginklų panaudojimas gali sukelti „Armagedoną“.
Tiesa, Pentagone ir prezidento administracijoje dirbantys pareigūnai pripažįsta, kad kol kad įrodymų, jog Rusija ruošiasi naudoti branduolinį ginklą nėra. Putino grasinimai skamba ypač tuščiai, nes bet koks branduolinių ginklų panaudojimas teritorijoje, kuri, jo teigimu, yra Rusijos dalis, būtų katastrofa visuomeniniu ir diplomatiniu požiūriu.
Branduolinių grėsmių laikas
Putinas pirmą kartą pagrasino panaudoti branduolinį ginklą, kai 2022 m. vasario 24 d. pradėjo karą prieš Ukrainą. Atrodė, kad šis grąsinimas buvo nukreiptas prieš JAV ir NATO sąjungininkes, o ne prieš Ukrainą.
Putinas tuo metu sakė: „Rusija išlieka viena galingiausių branduolinių valstybių. Be to, mes turime tam tikrą pranašumą ir pažangioje ginkluotėje. Šiame kontekste niekam neturėtų kilti abejonių, kad bet kuris potencialus agresorius susidurs su pralaimėjimu ir grėsmingomis pasekmėmis, jei jis tiesiogiai pultų mūsų šalį“.
Po kelių dienų, vasario 27 d., Putinas įsakė gynybos ministrui Sergejui Šoigu ir Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininkui Valerijui Gerasimovui „Rusijos armijos atgrasymo pajėgas paruošti aukštai kovinei parengčiai“, nes „vadovaujančių NATO šalių pareigūnai mėgaujasi agresyviais pareiškimais, nukreiptais į mūsų šalį“.
Tačiau ši tvarka nepakeitė Rusijos branduolinės pozicijos. Kitaip tariant, Rusija neparuošė savo strateginių branduolinių pajėgų neišvengiamam paleidimui – pokytis, kuris tikriausiai būtų buvęs matomas JAV žvalgybai. Tačiau tai parodė, kad Rusijai svarbu užtikrinti, kad JAV ar NATO pajėgos nesikištų tiesiogiai į Ukrainos ir Rusijos karą.
Putino įsakymu buvo siekiama pasėti baimę Vakaruose, skatinant analitikus ir sprendimus priimančius asmenis sutelkti dėmesį į didėjančią branduolinę grėsmę, o ne į pagalbą Ukrainai. Šis priešiško mąstymo formavimo metodas yra žinomas kaip „refleksinė kontrolė“ ir yra gerai žinoma Rusijos strateginiuose sluoksniuose.
Tačiau Putino įsakymo jėgą sumažino tai, kad Rusija reaguodama nepakeitė savo branduolinės pozicijos, taip aiškiai parodydama performatyvų renginio pobūdį. Tiesą sakant, „specialusis perspėjimas“ buvo ne kas kita, kaip sistemų patikrinimas, kurio imtųsi bet kuri branduolinį ginklą turinti valstybė, jei pradėtų didelį karą prieš kaimynę.
Šoigu atsakė į Putino įsakymą gana silpnai teigdamas, kad „Strateginių raketų pajėgų, Šiaurės ir Ramiojo vandenyno laivynų bei tolimojo nuotolio aviacijos vadovų postai“ bus aprūpinti „pastiprintu personalu“. Nors kai kurie garsūs Vakarų balsai patarė nusiraminti, daugelis kitų ėmė teirautis, kaip sumažinti padidėjusį Rusijos branduolinių smūgių pavojų, iš dalies apribojant pagalbą Ukrainai.
Tuo pat metu Rusijos pajėgos įvykdė anksčiau neįsivaizduojamus veiksmus, taip pat ir „branduolinio terorizmo“ Černobylio aikštelėje ir Zaporižios atominėje elektrinėje, kuri yra didžiausia tokia elektrinė Europoje.
Be to, nuo vasario iki rugsėjo žymūs rusai – nuo buvusio prezidento ir dabartinio Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojo Dmitrijaus Medvedevo iki įvairių Kremliaus remiamų televizijos veikėjų, tokių kaip parlamentaras Aleksejus Žuravliovas, ragino Rusiją laimėti karą prieš Ukrainą panaudojant branduolinį ginklą. Svarbu prisiminti, kad šie ankstyvieji grasinimai buvo nukreipti ne prieš pačią Ukrainą, o prieš Vakarus, siekiant užkirsti kelią įsikišti.
Rugsėjo 21 d. Putinas paskelbė apie dalinę Rusijos piliečių mobilizaciją, siekiant išplėsti nesėkmingą puolimą prieš Ukrainą. Toje pačioje kalboje jis dar kartą pakartojo branduolinius grasinimus Vakarams. Pakartojo ir tai, kad tai esą ne blefas.
Rugsėjo 30 d. kalboje dėl neteisėtos keturių Ukrainos sričių aneksijos jis paskelbė šias teritorijas Rusijos žeme ir pagrasino „apsaugoti savo žemę visomis mūsų turimomis jėgomis ir priemonėmis“, o tai reiškia, kad Rusija gali panaudoti branduolinius ginklus prieš Ukrainos pajėgas, jei jie grasintų baigti rusų okupaciją. Toliau jis paminėjo JAV atominius bombardavimus Hirosimoje ir Nagasakyje kaip „precedentą“, kuris įbaugino „ir mūsų šalį, ir visą pasaulį“, teigdamas, kad JAV veiksmai siekiant užbaigti Antrąjį pasaulinį karą pateisintų panašius Rusijos veiksmus ateityje. .
Rusijos branduolinės grėsmės Ukrainai lieka blefu?
Baimė, kad Rusija gali panaudoti „taktinius“ branduolinius ginklus Ukrainoje, atspindi esminį, bet visiškai klaidingą Putino žodžių ir Rusijos mąstymo apie branduolinius ginklus kare interpretaciją.
Nors ir kyla pagunda manyti, kad naujausios Rusijos branduolinės grėsmės yra nukreiptos prieš Ukrainą, verta paminėti, kad, viena vertus, Rusija aneksavo teritoriją, kurios šiuo metu neturi, o kita vertus, Putinas susilaikė nuo tiesioginio branduolinio ginklo panaudojimo, jei ji nepriims jo pasiūlymo pradėti derybas.
Greičiau jo žinutėmis buvo siekiama paskatinti Vakarus priversti Ukrainą pradėti derybas ir užšaldyti mūšio lauką, koks jis yra dabar, o tai suteiktų Rusijai laiko ir erdvės atkurti sausumos pajėgas. Jei Rusijos grėsmė Ukrainai būtų buvusi rimta, reido į Belgorodą, Sakio oro bazės puolimą ar Kerčės tilto bombardavimą – be įprastų kovų, vykstančių fronto linijoje – tikrai būtų pakakę atsakomiesiems veiksmams sukelti.
Rusijos operatyvinė branduolinė doktrina (priešingai nei paskelbta versija) sutelkia dėmesį į užimtumą, kad būtų išvengta nedidelio branduolinio konflikto, peraugančio į didelį karą, ir Rusijos nestrateginio branduolinio arsenalo jėgos poza atspindi šią misiją.
Rusija nestrateginio branduolinio ginklo panaudojimą vertina, kaip numatytą smurto „dozę“, kuria siekiama „išblaivinti“ priešą, neleisti jam eskaluoti arba priversti kapituliuoti. Taigi mažai tikėtina, kad Rusija šiame kare panaudotų branduolinį ginklą prieš Ukrainos taikinius.
Tai nereiškia, kad doktrina yra lemiama, turint omenyje, kad šiame kare Putinas veikė priešingai bet kokiai racionaliai karinei doktrinai. Tačiau dauguma analitikų tikisi, kad jis panaudotų branduolinį ginklą Ukrainoje tik tuo atveju, jei iš to gautų kokių nors naudos.
Kad dabartiniame konflikte panaudotų taktinius branduolinius ginklus, Rusija turėtų atsakyti į keturis klausimus: 1) Koks yra numatomas branduolinio smūgio taikinys? 2) Koks numatomas poveikis taikiniui? 3) Kokio tipo branduolinis ginklas sukurtų didžiausią efektą? 4) Kas bus toliau?
Kokie yra scenarijai?
Yra trys galimi Rusijos branduolinių ginklų panaudojimo būdai jos kare su Ukraina: 1) demonstracinis smūgis prieš negyvenamą vietovę, tokią kaip Juodoji jūra; 2) atsakomųjų pajėgų mūšio lauko smūgis; ir 3) priešpriešinis smūgis gyventojų centrui, siekiant politinio karo nutraukimo arba galimo Ukrainos vyriausybės galvos nukirsdinimo.
1 ir 3 scenarijai mažai tikėtini, nes 1 tikriausiai neturės įtakos Ukrainos valiai kovoti ar Vakarų paramai Ukrainai, bet sukeltų didžiulį pasaulinį politinį priekaištą. 3 scenarijus akivaizdžiai padidintų Ukrainos norą kovoti, taip pat padidintų pasaulinę paramą Ukrainos kovai ir paverstų Rusiją ir patį Putiną didžiulio šalių koalicijos, įskaitant valstybes, kurios šiuo metu yra neutralios ar net remiančios karo pastangas, taikiniu.
Taip pat kyla klausimas, kas nutiks toliau. Jei 1 ir 3 scenarijus nepabaigs konflikto Rusijos sąlygomis, Maskva gali susilaukti politinio, ekonominio ir galbūt net karinio keršto.
Tai palieka 2 scenarijus. Tačiau paprasčiau tariant, Ukrainoje nėra patrauklių karinių taikinių Rusijos branduoliniams ginklams. Ukraina neveikia su pakankamai didele pajėgų koncentracija, kad pateisintų 10–100 kilotonų sprogimą. Mažesni branduoliniai ginklai būtų dar mažiau naudingi, nes mažiau nei 10 kilotonų poveikį aplenkia aukščiausios klasės tiksli masinio poveikio artilerija, tokia kaip Tornado-G ir -S bei TOS-1M/1A ir TOS- 2, ypač naudojant termobarines kovines galvutes.
Taigi Putinas turi dvi blogas branduolines galimybes: arba panaudoti kelias mažas kovines galvutes, kad pasiektų reikšmingą mūšio lauko efektą (su realia intervencijos ir eskalavimo grėsme), arba panaudoti vieną didesnį branduolinį ginklą, kad pasiektų politinį efektą.
Fronto linijos tarp Ukrainos ir Rusijos dabar tęsiasi beveik 400 mylių. Radiacijos rizika dėl daugelio smūgių, jau nekalbant apie psichologinį poveikį Rusijos kariams, stebint tokio masto sunaikinimą, būtų nemenka ir sumažinantų jų kovinį efektyvumą.
Negalima ignoruoti radiacijos poveikio, kuris nedelsiant paveiks visus karius atviroje erdvėje, nepaisant jų lojalumo, taip pat kritulių išplitimą į okupuotą Ukrainą, Baltarusiją ir Rusiją, o tai sukeltų paniką gyventojams, kuriuos jau dabar pasidarė atsargūs.
Branduolinis tabu
Be to, jei ketinama palaužti Ukrainos valią ar Vakarų ryžtą, bet kokie tokie smūgiai būtų visiškai nesėkmingi. Sulaužius 77 metus trukusį tabu dėl branduolinio ginklo naudojimo karo metu, Ukraina ir Vakarai skirtų karui dar daugiau dėmesio, kartu tai suburtų dar daugiau šalių.
Jei Rusija ketintų panaudoti branduolinius ginklus – net mažiausius mūšio lauko ar taktinius branduolinius ginklus – jos pajėgos pereitų į labai aukštą ir matomą pavojaus statusą. To prireiktų, nes Rusija turėtų apsisaugoti nuo galimybės, nors ir tolimos, kad JAV ir NATO užpultų Rusiją ryžtingu branduoliniu smūgiu, kad nukautų jos vadovybę arba pablogintų jos galimybes tęsti branduolines operacijas.
Kitaip tariant, matomi pokyčiai Rusijos strateginėse branduolinėse pajėgose įvyktų ir jie būtų matomi. JAV pareigūnai aiškiai pareiškė, kad po naujausių Putino branduolinių grėsmių Rusijos pavojaus lygiai nepasikeitė, o aptikti Rusijos branduolinės pozicijos pasikeitimus nebūtų taip sunku.
Be to, tikriausiai būtų galima stebėti branduolinių kovinių galvučių judėjimą iš saugyklos į pristatymo punktą. Net pagal 1 ir 3 aukščiau aprašytus scenarijus, kai Rusija gali susprogdinti vieną branduolinį ginklą, Rusijai reikės perkelti kelias kovines galvutes atsarginiais tikslais.
Pagal 2 scenarijų iš saugyklos būtų paimta dešimtys branduolinių ginklų. Bet koks toks gyvų branduolinių galvučių judėjimas būtų reikšminga logistinė operacija, nes visi Rusijos branduoliniai ginklai laikomi „centrinėse saugyklose“ (Object-S), tokiose kaip Belgorod-22, kiek daugiau nei 16 km nuo Ukrainos sienos, arba bazinėse vietose, pavyzdžiui, 448-oji raketų brigada prie Kursko. Tai reikštų Rusijos gynybos ministerijos 12-ojo pagrindinio direktorato techninės priežiūros, saugos ir apsaugos padalinio aktyvavimą ir perkėlimą.
Kiekvienai branduolinio ginklo saugyklai priskiriami techninės priežiūros, saugos ir apsaugos padaliniai, taip pat specializuoti superkonteineriai branduolinėms galvutėms perkelti, specialūs vagonai, specialios kovinės galvutės transportavimo mašinos, specializuotos apsaugos mašinos ir radiologinės gynybos padaliniai.
Priimančiam kariniam vienetui taip pat reikėtų operatyvinio saugumo, taip pat tam skirtų sekimo ir žvalgybos išteklių. Kaip paaiškino Pavelas Podvigas, kovinės galvutės bus perkeltos vilkstinėje į atskirą vietą, kad būtų sujungtos su pristatymo sistemomis (artilerija, laisvo kritimo bomba ar raketa), dislokuotos paleidimo aikštelėse, o tada paleidžiamos.
Rusija taip pat stengsis apsisaugoti nuo „peršalimo“ ir tikriausiai perkels papildomas kovines galvutes į kitas paleidimo vietas, kad apsisaugotų nuo daugybės nenumatytų atvejų, įskaitant netinkamai veikiančią kovinę galvutę arba pasiruoštų tolesniam branduoliniam naudojimui, jei, pavyzdžiui, pirmasis smūgis nepavyktų.
Visi šie judėjimai vyktų esant padidintam bendram Rusijos strateginių branduolinių pajėgų pavojaus signalui, o tai reikštų, kad dešimtys tūkstančių karių dalyvautų mūšio lauke įvedant branduolinius ginklus.
Naujausiuose straipsniuose spaudoje be pagrindo spėliojama, kad iš 12-ojo GUMO kontroliuojamos vietos išvykstančiame traukinyje gali būti branduoliniai ginklai. Pirma, traukinys išvyko iš Sergiev Posad, kur 12-asis GUMO turi savo pagrindinį mokymo ir saugumo centrą, bet neturi branduolinių ginklų saugyklos. Antra, kaip pažymėjo Jeffrey Lewisas, judėjimą sudarė nuo minų atsparios, nuo pasalų apsaugotos transporto priemonės BPM-97 Vystrel, kurias Rusija pagamino specialių krovinių palydėjimui ir apsaugai (atitinka 12-ojo GUMO misiją Sergiev Posade), tačiau nė vienas Rusijos „superkanistras“ nePAjudino branduolinių ginklų.
Trečia, traukinys važiavo į šiaurę, toliau nuo teritorijų, patogių pradėti branduolinius smūgius Ukrainai, tikriausiai tam, kad paremtų karines pratybas, tokias kaip „Grom“ („Perkūnas“), kurios yra kasmetinės Rusijos strateginės branduolinės pratybos, paprastai rengiamos spalio viduryje. Galiausiai Rusija paskelbė, kad spalio 4 d. Chabarovske surengė kovos su terorizmu pratybaS, taip pat parodydama, kad ji gali ruoštis tokioms pratyboms kaip „Grom 2022“, o tai ir toliau yra labiausiai tikėtina šio traukinio judėjimo priežastis.
Kas toliau?
Branduolinio ginklo panaudojimas mūšio lauke paskatintų JAV kartu su sąjungininkais imtis atsakomųjų veiksmų prieš pagrindinius Rusijos karinius taikinius ir rizikuoti platesnio NATO įsitraukimu į karą.
Jei Rusija smogtų branduolinius smūgius, JAV tikriausiai 1) atsakytų tiesiogiai konvencinėmis pajėgomis prieš Rusijos pozicijas Kryme ir Donbase; 2) siektų daugiau šalių nukreipti prieš Rusiją konflikte; ir 3) sukurtų paramą Putino ir jo režimo pašalinimui iš valdžios.
Indija, kuri bandė save pavaizduoti kaip protingą branduolinę galią, tokiu atveju greičiausiai būtų įtikinta neribotam laikui nutraukti ekonominius ir karinius ryšius su Rusija. Netgi Kinijos prezidentas Xi Jinpingas turėtų pripažinti, kad Putinas neįvykdė savo pažado, jog karas bus trumpas ir Kinijai nemokamas, kad Rusija eina susideginimo link.
Ir Indija, ir Kinija tikriausiai nerimauja, kad Rusijos branduolinio ginklo panaudojimas prieš Ukrainą atsilieps ne tik dėl jų bendradarbiavimo su Rusija, bet ir dėl to, kad atsiras įtarimų, jog jos taip pat gali panaudoti branduolinį ginklą regioniniuose konfliktuose siekdamos savo karo tikslų.
Putinas per visą savo valdymo laikotarpį parodė, kad bijo liaudies sukilimo, pavyzdžiui, spalvotos revoliucijos, nušalinančios jį nuo valdžios. Branduolinių ginklų panaudojimas Ukrainoje gali priversti rusus manyti, kad Putinas nori nusižudyti mainais už nedidelę Ukrainos teritorijos dalį.
Kai kas galėtų ginčytis, kad Putino veiksmai per visą karą Ukrainoje buvo neracionalūs, tačiau sąžiningas Putino kalbų ir raštų skaitymas rodo, kad jis siekia atkurti prarastą Sovietų Sąjungos galią ir Rusijos imperijos palikimą.
Tačiau branduolinių ginklų naudojimas Ukrainoje padidintų pasipriešinimą Putinui Rusijoje ir paskatintų pasaulines jėgas nubausti jį ir jo režimą. Jei Putinas ketina nusižudyti ir nužudyti Rusiją, tam yra lengvesnių būdų nei naudojant branduolinį ginklą, turint omenyje, kad tai mažai, jei ką nors pakeis.
