„Stiprūs kartu“ iniciatorius Jakilaitis: papasakojo, ko ukrainiečiams Lietuvoje labiausiai trūksta

Žurnalistas, aktualijų pokalbių laidų vedėjas – geriausiai TV3 laidos „Dėmesio centre“ vedėją Edmundą Jakilaitį apibūdinantys žodžiai. Vis tik be žurnalistikos E. Jakilaitis užsiima ir visuomenine veikla. Jis yra vienas pilietinės iniciatyvos „Stiprūs kartu“ pradininkų. Naujienų portalui tv3.lt E. Jakilaitis sako, kad karas Ukrainoje leido Lietuvai atsiskleisti „nuostabiomis spalvomis“ – tą rodo nuolat renkamos lėšos ir įvairi kita tautiečių parama karo pabėgėliams.

Apie tai su „Dėmesio centre“ vedėju E. Jakilaičiu kalbasi naujienų portalo tv3.lt vyriausiasis redaktorius Artūras Anužis.

Esi žurnalistas, bet iš tikrųjų turi dar visokių kitokių veiklų – pradedant nuo to, kad turi savo įmonę, kuri užsiima televizijos laidų prodiusavimu, baigiant visuomenine veikla. Tos visuomeninės veiklos paskutiniais metais buvo nemažai. Kaip viską spėji?

Prodiuseriu aš jau dirbu seniai. Prieš tai dirbau žiniasklaidoje įvairių organizacijų ar padalinių vadovu. Tai niekada nebuvo taip, kad aš dirbčiau tik žurnalistu, tik kažkuo, kas daro vieną konkretų darbą. Buvau žinių tarnybų vadovas ar televizijų vadovas, ar prodiuserinių vadovas, ar dar kažkas – visą laiką dirbau tam tikrą vadovaujantį darbą. Dabar esu ir nepriklausomas prodiuseris – gaminu daug įvairaus turinio. Turėsime keletą kino filmų premjerų kino teatruose šiais metais.

Bet reikia papildomų valandų paroje, kad suspėtum viską?

Ne, man atrodo, kad jeigu susidėlioji daugmaž tą laiką, ir žmones, kurie yra aplinkui, [pavyksta].

Ne vienas pats tą darai?

Žinoma, aš linkęs dirbti su žmonėmis, kurie už mane žymiai geresni tam tikrose srityse. Jeigu mes kalbame su kažkokiu žmogumi, su kuriuo norėčiau dirbti, tai aš pirmiausia bandau sau atsakyti į klausimą, kuriose srityse jis yra už mane žymiai geresnis. Jeigu aš sugalvoju, kur jis yra už mane žymiai geresnis, tai mes tikrai galime kartu darbuotis ir tą darome labai sėkmingai.

Bet laiko vadybos reikia kažkokios? Darbotvarkė tavo yra kas pusvalandį suplanuota?

Ne. Galiu išsitraukti savo kalendorių iš telefono, ir pasižiūrėti, kaip yra. Vieną dieną du susitikimai, kitą keturi, kitą dieną tuščia. Tai kaip kada. Pasirengimui laidai skiriu tikrai daug laiko – apie kokias 4-5 valandas. Noriu visą laiką persiskaityti ne naujienų agentūrų pranešimus, o originalius dokumentus. Tai truputėlį daugiau užtrunka.

O kai tuos du metus aktualijų laidos nevedei, daugiau atsirado laiko?

Nė kiek neatsirado, ir tai yra visiškai neįtikėtina. <…> Esu sakęs savo žmonai praėjusiais metais: dabar, ko gero, yra vieninteliai metai mano gyvenime, kada mes galėtume gyventi net ir užsienyje. Nes mes buvome labai daug nusifilmavę, aš pats nieko nevedžiau, o nuotoliniai susitikimai buvo labai populiarūs. <…> Tai nežinau, ar vėl bus kada tokie metai, kai tu pats neturi būtinai fiziškai kame dalyvauti.

Bet žiūrint ne iš profesinės pusės, tos žmogiškosios, tai sprendimas palikti žurnalistiką ir sakyti žmonai, kad dabar tu darai karjerą, buvo sunkus ar ne? Nes  sunku įsivaizduoti, kiek yra daug vyrų, kurie tą darytų.

Buvo sudėtingas, nes tuo metu atsisakiau ne tik veiklos, bet, ko gero, pusės savo pajamų. Tai nėra labai paprastas sprendimas, bet gyvenimas yra dviejų krypčių eismas. Aišku, tai yra visiškai individualu, bet mano žmona gavo pasiūlymą iš ministrės pirmininkės, su ja yra dirbusi jau ir anksčiau Finansų ministerijoje, kai [Ingrida] Šimonytė buvo finansų ministrė. Jos pažinojo viena kitą kuo puikiausiai – gavo pasiūlymą, ir aiškiai tu gali suprasti, kad tavo žmona negalėtų priimti pasiūlymo, kurį norėtų priimti vien dėl to, kad tavo toks yra darbas. Na, gal mano darbas kurį laiką toks gali nebebūti.

Tada gal turėjai laiko mažiausia dukra pasirūpinti?

Na, ką ten per daug rūpintis – vaikai auga patys, ir visai neprastai užauga. Kai kurie jau beveik užaugo. Tai nežinau, aš vaiką ir dabar nuvežu į mokyklą.

Bet žiūrint iš šono atrodo, kad esi geras tėtis. Pavyzdžiui, vyriausią dukrą veži į užsienį, į varžybas. Jeigu reikia, aukoji savo laiką. Dauguma verslininkų, toks susidaro įspūdis, kad daug dirba, uždirba pinigų, rūpinasi verslu, bet vaikus užmiršta. Tavo atveju atrodo, kad ne.

Aš pirmiausia neskirstau gyvenimo į darbą ir poilsį. Aš taip viską sumakalavęs į vieną vietą ir per daug nesuku sau galvos. Man dirbti šeštadienį-sekmadienį nekelia jokių problemų. Bet jeigu nereikėtų vesti laidos, tai dėl kokių aplinkybių galėčiau sau leisti neiti į darbą antradienį arba trečiadienį, jeigu turėčiau kažkokių reikalų. Tai aš taip viską suvėlęs į vieną, ir jeigu atsiranda laisvo laiko, ir mano dukra paprašo paimti ją iš žirgyno arba sūnus paimti iš treniruotės, apsisuku ir tą padarau. Dažnai einu pietauti su žmona, nepaisant, kad mes dirbame skirtinguose miesto galuose. Man atrodo, kad jeigu namie neužtenka laiko, tai paskui pagalvoji, kaip čia galima dienos bėgyje kažkaip to laiko atrasti.

Bet reiškia, kad planavimo reikia daug?

Planavimo tikrai reikia, bet nesakyčiau, kad aš jau pedantiškai preciziškas laiko atžvilgiu. Turbūt, jeigu žiūrėtume efektyviausią įmanomą dienos praleidimą, tai aš pamušu dinderį gerokai – ir feisbuką paskrollinu, ir apie nesąmones pašneku su bendradarbiais. Visko būna, ir viską darai.

Sakai suveli viską, bet gal turi kažkokių savo pomėgį – ar tai būtų sportas, ar pabuvimas su savimi, kada reikia tas baterijas pakrauti?

Sportas taip, beveik kiekvieną dieną aš ryte einu į sporto klubą. Arba bėgu, arba tiesiog nueinu lengvai pasportuoti. Tai aš nesu iš tų, kurie kočioja raumenis. Ne, man tai gal nerūpi. Bet pasikelti tonusą, truputėlį pasportuoti tikrai einu visada. O bėgimas yra būtent tai, apie ką jūs klausiate – tai yra tam tikra meditacijos forma. Tu tiesiog tuo metu esi vienas su savimi.

O reikia tau to? Nes teko girdėti, kad tau nereikia laiko tau pačiam.

Aš nepavargstu nuo žmonių, nepavargstu nuo bendravimo, bet man kartais reikia pagalvoti. Tai jeigu tu visą laiką vien tik bendrauji su žmonėmis, tu neturi, kada pagalvoti. Tai geriausios idėjos, geriausi dalykai, geriausios mintys man ateina bėgant arba vairuojant vienam. Jeigu noriu ramiai kažką pagalvoti, aš klausau kažkokios neįpareigojančios muzikos.

Daug veiklų, Edmundai turi, ir visuomeninių. Turbūt paskutinė – „Stiprūs kartu“, kuri dirba su ukrainiečiais. Kaip ten sekasi tau? Aš kaip suprantu, nauja iniciatyva – žmonių iš Ukrainos laukia šalta žiema, ir reikia ten pagalbos.

Taip, tai mes keletą savaičių iki karo su savo bendražygiais kalbėjome apie tai, ką mes darysime, kai prasidės karas. Visiems buvo aišku, kad jis prasidės.

Pats tikėjai, kad jis prasidės? Nes 60 procentų ekspertų, kuriuos man asmeniškai teko kalbinti, sakė, kad ne.

Mes manėme, kad karas bus, gal ne toks, gal kitoks – visokių buvo minčių. Bet, kad karas bus, buvo akivaizdu. Ir ką mes padarėme? Mes keletą savaičių iki karo pradėjome ruoštis. Mes sukūrėme interneto svetainę, pasigaminome video klipus, pasitarėme su visa šalies žiniasklaida dėl jų transliavimo – viską padarėme ir laukėme karo. Karas prasidėjo 4-5 val. ryto, 9 val. ryte TV3 ir kiti televizijos kanalai, naujienų portalai pasileido mūsų informacinę kampaniją, ir vakare mes jau turėjome gal 1,5 tūkst. būstų užregistruotų, ir dar nė vieno pabėgėlio. Ir kada atvažiavo pabėgėliai, mes juos galėjome priiminėti į būstus, juos skirstyti.

Pačiam teko priimti ukrainiečius?

Ir dabar gyvena pas mus ukrainiečiai. Gyvena, ir aš jų net neklausiau, kiek jie gyvens. Kiek jie norės, tiek jie gyvens.

Bet iš kur paprastam žmogui tokios mintys, mąstymas, iš kur ta pagalba? Iš kur semiesi to noro padėti ir dirbti ne sau?

Yra dalykai, kuriuos tu kartais privalai padaryti.

Daug laiko atimdavo tai?

Daug, labai. Karo pradžioje – visą laiką. Absoliučiai visą laiką. Mano partneris Laurynas Šeškus du mėnesius, kai darė ukrainiečių vaikų savaitgalio stovyklas, beveik nedirbo nieko. Jis tame matė didesnę prasmę, negu tiesiog trumpajame laikotarpyje užsidirbti pinigų.

Lietuviai – tauta, norinti padėti?

Labai. Man atrodo, kad Lietuva atsiskleidė tikrai nuostabiomis spalvomis. Tai, kad mes turime tokią organizaciją, kaip „Blue/Yellow“, kuri surinko dešimtis milijonų eurų vien Lietuvoje, tai yra neįtikėtina. Tokių sumų nesurenka net didžiosios valstybės. Ir ką gali jie padaryti, aišku, tam tikra dalis informacijos yra nevieša  <…> bet tai, kad tokie dalykai egzistuoja, tai yra nuostabu. Arba ta pati Bayrakto iniciatyva. Nu super. Atrodo, kada viskas sėda, kažkas, konkrečiu atveju – A. Tapinas, pasiūlo visuomenei labai aiškų, fiziškai matomą daiktą.

<..> Mes didelio jokio vajaus nedarėme finansinio. Žmonės mums pervedinėjo pinigus tiesiog – arba tai yra mūsų savanoriai, arba tai yra žmonės, susiję su organizacija. Tai žinoma, mes rinkome būstus, o ne pinigus.

Buvo tokių, kurie užsiregistravo, bet atsisakė, nebenorėjo?

Taip daugybė įvairiausių situacijų.

Emocijos pirmiausia buvo tokios, kad nori padėti, bet vėliau pradeda galvoti, ar tikrai gali?

Žinoma, yra visko, bet niekada negalima kalbėti apibendrintai. Ar lietuviai nustojo remti pro trijų mėnesių? Ne, ne tiesa. Vieni pavargo, bet kiti nepavargo. Vieni pavargo po 5 mėnesių, o kiti nepavargs niekada gyvenime, kas beatsitiktų. Tai yra visokiausių žmonių, ir vis dar dešimtys tūkstančių žmonių ukrainiečių gyvena Lietuvos žmonių namuose.

Nepaisant to, kad valdžia padarė paramą būsto savininkams už tam tikras komunalines išlaidas. 150 eurų už priimtą pirmą žmogų, po 50 eurų už visus kitus. Ta parama pasinaudojo gal kokie 10-15 procentų žmonių, kurie iš viso suteikė būstą. Vadinasi, 85 proc. suteikusių nerūpi nei tai, ką jiems už tai duos valdžia, nerūpi nei tai, ar ukrainiečiai turės pinigų už komunalinius mokesčius. Jiems vienodai rodo. Jie pirmiausiai yra žmonės, priimantys kitus žmonės dėl to, kad tie, kurie atvyksta, yra žmonės. Tai tokių žmonių yra dauguma.

Neatbukome lietuviai nuo to, tapome mažiau jautresni?

Ne, nemanau. Pasižiūrėkite, kaip entuziastingai visi reaguoja į kontrpuolimą, kaip visi džiaugiasi. Atrodo, kad antros Kalėdos atėjo Lietuvoje. <..> Akivaizdu, kad tai yra vis dar  svarbiausių temų.

Elektros kainos nenumušo entuziazmo?

Elektros kainos gali numušti entuziazmą. Jos numuša entuziazmą visiems. Čia net nereikia rusų propagandos.

Jeigu žmonėms kerta per piniginę, tai tuo metu, kai tu neturi pinigų <…> [pinigai] tampa svarbūs. Tai su elektros kainomis lygiai tas pats. Kai jos yra įkandamos, jos nekelia jokių problemų. O kai kurie žmonės turi už elektrą palikti esmingą dalį, gal net keliasdešimt procentų savo mėnesio pajamų.

O ko dabar labiausiai trūksta ukrainiečiams?

Ukrainiečiams dabar turbūt, kad nieko ypatingai netrūksta. Sakyčiau, kad situacija yra visai tvarkoje. Aišku, trūksta informacijos apie juos pačius. Atvyko vienoks kiekis, į mokyklas atvyko visai kitoks kiekis. Ar jie išvyko, ar neišvyko, kaip su jais yra palaikomas ryšys valstybės institucijų .Yra nežinomas 6-7 tūkstančių vaikų likimas. Tai, aišku, yra informacijos duobių.

Dėkui tau. Džiugu girdėti, kad mes, lietuviai, esame pažengę į priekį ir padedame kitiems.

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer