Nė vienas nesitiki vieną dieną išgirsti onkologinės ligos diagnozę. Nesitikėjo ir ukmergiškė Virginija Konstantinavičienė, juolab, kad jai nepasireiškė jokie krūties vėžiui būdingi simptomai, o ir pati dar nepriklauso amžiaus grupei, kad galėtų dalyvauti prevencinėje programoje.
Nemažai kalbama apie atvejus, kai krūties vėžį išduoda aptiktas guzelis krūtyje, tačiau Virginijos atvejis visai kitoks – netipinis.
Trečios stadijos krūties vėžio diagnozę ji išgirdo praėjusių metų lapkričio mėnesį, tačiau, kaip pati sako, įtarimų turėjo dar nuo vasaros. Tąkart neturėjo galimybių pasitikrinti, nes laukė stuburo operacija.
„Ieškoti onkologinės ligos nuojautos nebuvo, bet kai atsuki plokštelę atgal, supranti, kad liga buvo seniai ir iš daugelio dalykų buvo galima tai pastebėti“, – sako V. Konstantinavičienė.
Sunerimti privertė rankos tinimas
Jos atvejis buvo netipinis, auglys nebuvo išreikštas ir jo nebuvo įmanoma užčiuopti. Ir kitų įprastų simptomų nejuto, tik nerimą sukėlė rankos skausmas:
„Dešinėje pusėje buvo lyg kažkoks sukietėjimas, maudimas. Pradėjau jausti kažkokį keistą pojūtį rankoje – lyg tempimą, lyg šiek tiek skauda, bet tikrai ne tiek, kad sugalvotum eiti pas gydytoją.“
Virginija atvirauja, kad vyras ją nuolat skatino pasitikrinti. Ir pati vieną kartą buvo užsiregistravusi, bet susiklostė taip, kad pas specialistą neapsilankė.
„Noriu pasakyti ir kitoms moterims – jeigu pradėjo kilti mintys apie tai, ar aš nesergu vėžiu, jei ir neryškūs simptomai, netipiniai, reikia kreiptis bent jau į šeimos gydytoją, pasitarti, kad būtų ramiau“, – pataria ji.
Kai rankos tinimas tapo itin stiprus, galiausiai apsilankius pas specialistą prasidėjo visa krūva tyrimų. Greičiausiai, nepakaktų rankų pirštų, kad pavyktų suskaičiuoti, kiek kartų ji varstė įvairių sveikatos priežiūros įstaigų duris.
Daugelis medikų nė neįtarė, kad rankos tinimas yra krūties vėžio pranašas. Manyta, kad limfmazgiai galėjo padidėti, pavyzdžiui, dėl pažastų skutimo ar įsidrėskimo ir įvykusio užkrėtimo.
„Ačiū mano šeimos gydytojai, kuri, matyt, turėjo stiprią nuojautą iš medicininės pusės. Ji kryptingai mane siuntė tirtis viską iš eilės – echoskopuoti pilvo organus, apsilankyti pas ginekologę, išrašė siuntimą pas kraujagyslių chirurgą“, – dėkoja pašnekovė.
Siuntimas pas kraujagyslių chirurgą išrašytas neatsitiktinai – pirmiausia kilo įtarimas, kad tinimo priežastis gali būti trombai, tačiau ši versija nepasitvirtino.
Optimizmo neatima net chemoterapijos
Po daugybės medicinos specialistų kabinetų durų varstymo Virginijai diagnozuotas trečios stadijos krūties vėžys. Tačiau ne diena, kai išgirdo diagnozę, jai buvo baisiausia.
„Didžiausia baimė ir nerimas buvo iki tol, kol tiksliai sužinojau diagnozę, ne po to, kai ją išgirdau. Kai ranka stipriai tino, buvo diagnozuota limfedema, tada buvo sunkiausia.
Kitas sunkus momentas buvo tada, kai gydytoja pradėjo mane siųsti tiesiai į Nacionalinį vėžio institutą ir diagnozė dar nebuvo aiški.
Vien mintis, kad tai gali būti vėžys, atrodė kaip pasaulio pabaiga. Bet supratau, kad nebūsiu verksne, labai greitai atsistojau į vėžes ir supratau, kad reikia gydytis, nieko čia tokio“, – šypteli V. Konstinavičienė.
Kai kalbėjomės su Virginija, jos kitą dieną laukė jau trečioji chemoterapija. Ji atliekama kas tris savaites, pirminis planas, kad chemoterapija bus taikoma pusę metų, vėliau lauks operacija ir „švitinimas“.
Chemoterapija, ypač „raudona“ – pati stipriausia, nėra lengva patirtis. Po jos kartais kone visos savaitės prireikia tam, kad atsigautų:
„Paprastai šnekant, vaistai nuodija vėžį, kartu nuodija ir kitas ląsteles. Po chemoterapijos sekančią dieną net jauti burnoje nuodų skonį. Keistas jausmas.
Ir pykinimas, blogumas, silpnumas, gripą primenantys simptomai. Tikrai būna sunku, bet kiekvienam skirtingai. Sunku, bet negaliu pasakyti, kad neištveriama. Tikrai viskas ištveriama.“
Vis tik, ji sako, kad stengiasi kuo mažiau domėtis tuo, kas nuo jos nepriklauso. Ji pasikliauja medikais, žino, kad jai skirtas efektyvus gydymas. Tad gydytojų paklausia tik to, kaip pati galėtų prisidėti prie savo gerovės.
„Aš klausiu konkrečių dalykų: ką man valgyti, ar vartoti papildus, kaip galėčiau sau padėti. Klausiu konkrečių dalykų apie ligą, o ne tai, kas bus ir kuo viskas pasibaigs.
Nežinau, ar padėtų žinojimas, privertimas gydytojo pasakyti prognozę. Manau, kad prognozės priklauso ir nuo paties žmogaus: kaip jis maitinasi, kaip yra nusiteikęs. Ne šiaip sau sakoma, kad viskas yra mūsų galvose“, – sako V. Konstantinavičienė.
Ragina nedelsti
Išklausiusi medikų patarimų, ji pradėjo keisti savo gyvenimą, kad ir kaip sunku tai buvo. Dabar Virginija kasdien išeina pasivaikščioti, laikosi sveikos mitybos principų. Ir ligos toli gražu nelaiko bausme.
Daugelis Virginijai galėtų pavydėti stiprybės ir gebėjimo į viską žvelgti optimistiškai. Kaip pati sako, žino, kad viskas bus gerai – kitaip ir būti negali.
„Optimizmas ir charakteris – kiekvienam žmogui savo. Aš visada buvau labai linksma. Kartais paliūdi, bet tai neturi trukti ilgai. Niekada nemokėjau ilgai liūdėti. Būna, žinoma, visokių skaudžių situacijų, bet išgyveni ir toliau šypsaisi“, – nusišypso pašnekovė.
Be galo padeda ir vyro, sūnų, kitų artimųjų, draugų, kolegų palaikymas:
„Labai pasiseka sergantiems žmonėms, kurie aplink save turi gerų draugų, šeimos palaikymą. Palaikymas yra ne tik pajuokinimas ir pasakymas, kad viskas bus gerai. Kartais šis pasakymas net erzina.
Reikia realaus palaikymo, kad ir maisto paruošimo, arbatos puodelio atnešimo, „atleidimo“ nuo buitinių darbų. Tai labai gelbsti. Savo vyrą vadinu „angelu sargu“ ir esu be galo dėkinga jam ir savo dviem nuostabiems sūnums.“
Nors jos atvejis buvo netipinis, Virginija įsitikinusi, kad krūties vėžio prevencinė programa sukurta ne be reikalo. Ji ragina rūpintis savimi, nedelsti ir pasitikrinti.
„Profilaktiškai pasitikrinus, tikrai ramiau gyventi žinant, kad ligos nėra arba jos tikimybė maža. O laiku pastebėtas auglys tikrai lengviau gydomas.
Anksčiau sužinota diagnozė – mažiau kančių, vargų, liūdesio ir mažiau tikimybių, kad viskas baigsis blogai“, – padrąsina V. Konstantinavičienė
