Artėjant Rusijos prezidento Vladimiro Putino 70-mečiui ir 23-iems valdymo metams, spėlionės apie galimą jo įpėdinį – nerimsta, rašo Jamestown Foundation analitikas Aslanas Doukajevas.
Kaip ir galima nuspėti, dauguma Rusijos komentatorių kalba apie tokius šalies vadovybės sunkiasvorius kaip Saugumo Tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas (jam, beje, liepą sukanka 71 metai), ministras pirmininkas Michailas Mišustinas (56 m.), štabo viršininko pirmasis pavaduotojas Sergejus Kirijenka ( 59), ir Maskvos meras Sergejus Sobyaninas (64).
Retkarčiais prabylama apie jaunesnes politines žvaigždės, tokias kaip Patruševo sūnus Dmitrijus (44 m.), kuris šiuo metu eina Rusijos žemės ūkio ministro pareigas, senatorius Andrejus Turchakas (46 m.) arba 49 metų Tulos srities gubernatorius (ir buvęs Putino asmens sargybinis Aleksejus Diuminas). Manoma, kad ir šie vyrai turi realią galimybę pakilti į politikos viršūnes.
Sankcijomis neigiamai veikiant šalies ekonomiką ir susirūpinimai dėl duonos ir sviesto problemų skatina naujus raginimus pakeisti politikos kursą. Ko gero, neišvengiama, kad po Putininės Rusijos naujuoju vadovu taptų vienas iš jo aplinkos žmonių, Maskvoje žinomas ir priimamas politikas.
Tačiau apie Rusijos ateitį galvoja ne tik rusai. Tiesą sakant, spėlionės apie Putino įpėdinį kaimyninėje Ukrainoje įsibėgėjo vos prasidėjus karui. Prieš du mėnesius Ukrainos kovos su dezinformacija centras (CCD), veikiantis prie Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos, paskelbė savo numatoma scenarijų, kaip, labiausiai tikėtina, bus vykdomas valdžios perdavimas Rusijoje.
„Šiandien daugelis Ukrainos ir Rusijos opozicijos analitikų sutaria, kad [Čečėnijos vadovas Ramzanas] Kadyrovas ne tik tapo vienu įtakingiausių Rusijos valdžios veikėjų, bet ir yra laikomas galimu Rusijos prezidentu“, – sakoma CCD žinutėje „Telegram“ kanale.
Anot CCD, Kremliaus patirtos nesėkmės per konfliktą Ukrainoje, klaidingi skaičiavimai, pasikartojantys dangstymai ir nuoseklių bei gerai suformuluotų strategijų trūkumas Rusijos visuomenei nepatinka.
„Dabartinė Kremliaus politika kelia daug klausimų, todėl Rusijos visuomenė rimtai laiko čečėną Kadyrovą Putino įpėdiniu“, – tvirtino ukrainiečių analitinė grupė.
Iš pažiūros ši žinia gali atrodyti keista ir provokuojanti, nes R. Kadyrovas tikrai nėra žmogus, kurį palankiai vertina pasaulio politikai ar bet kas, turintis daugiau politinės patirties ir nuovokos. Visgi pasak „Channel 24“ komentatoriaus Ivano Jakovinos R. Kadyrovas (45 m.) yra ne tik įtakingiausias, bet ir grėsmingiausias politikas Rusijoje.
„Esu beveik tikras, kad jis bus kitas Rusijos prezidentas“, – sakė Maskvoje gimęs ekspertas, gyvenantis ir dirbantis Ukrainoje. Ukrainos politologas Tarasas Berezovecas mano, kad Kadyrovas turi pakankamai įtakos ir ryžto siekti prezidento posto, jei Putino valdžia susvyruotų.
Kadyrovas nuolat laiko Maskvoje daugiau nei 3000 ištikimų kovotojų, ir šios pajėgos gali pakreipti bet kokios būsimos kovos dėl valdžios baigtį Čečėnijos vakdytojo naudai, teigė Berezovetsas. Gandai apie Putino sveikatą paskatino politinius klanus Rusijoje ieškoti stiprių sąjungininkų, o privati Kadyrovo armija yra gana stipri „jėga, galinti perimti valdžią“, – sakė kitas Ukrainos analitikas pulkininkas Olegas Ždanovas.
Iš tiesų, nuo Rusijos ir Ukrainos karo pradžios R. Kadyrovas buvo susitikęs su tėvu ir sūnumi Patruševais ministru pirmininku Mišustinu, gynybos ministru Sergejumi Šoigu, Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriumi Aleksandru Bortnikovu iš Kremliaus štabo viršininku Antonu Vaino bei Rusijos Valstybės Dūmos pirmininku Viačeslavu Volodinu ir, žinoma, pačiu prezidentu. Nors Rusijos žiniasklaida plačiai nušvietė tuos susitikimus, apie aptartus klausimus buvo kalbėta mažai.
Gali kilti pagunda atmesti tokias prognozes kaip nereikšmingą besitęsiančio karo šalutinį produktą, bandymą įkalti pleištą tarp Kremliaus ir Kadyrovo.
Pirmiausia R. Kadyrovas atstovauja personažui, kuris, atrodo, atėjo iš senovės Rusijos kronikų: autokratą, apsėstą Dievo, tačiau nepaisantį visų dieviškų įsakymų, o bendraudamas su savo priešais įkvepia jiems baimę. Rusai, jei jausis vis labiau apgulti ir pažeidžiami, tokia žiauri jėga gali atrodyti patraukli.
Antra, R. Kadyrovas pastaruoju metu tapo savotišku Rusijos „karo partijos“ lyderiu ir atstovu, jis pelnė tokių įtakingų propagandistų kaip Andrejus Karaulovas, Vladimiras Solovjovas ir Margarita Simonyan pritarimą.
Rusijos žiniasklaida jauną ir hiperaktyvų čėčėną laiko sektinu pavyzdžiu ir pavyzdžiu kitiems pareigūnams, kartu pripažindama, kad norint pritraukti daug žiūrovų, reikia paminėti jo vardą.
Trečia, Kadyrovas save apibūdina, kaip ištikimą Putino „pėstininką“ ir tradicinių vertybių gynėją. Tikėtina, kad jis bus priimtinas senajam elitui ir konservatyviems visuomenės sluoksniams, kurie gali norėti, kad putinizmas būtų išsaugotas net ir Putinui išnykus.
Įdomu tai, kad spėlionės apie dabartinio Rusijos lyderio įpėdinį retai paliečia etninės priklausomybės, religijos ar geografijos klausimus.
Tačiau būtent čia ir slypi R. Kadyrovo silpnybės: jis priklauso daugelio niekinamai etninei grupei ir ilgą laiką puoselėjo pamaldaus musulmono įvaizdį šalyje, kurioje niekada nebuvo nekrikščioniško lyderio (išskyrus komunistus).
Kadyrovas taip pat niekada nedirbo vyriausybinio darbo Maskvoje, nors yra vertinamas kaip federalinio lygio politikas.
Vis dėlto, vis labiau nacionalistiškoje, imperialistinėje Rusijoje, kuri virsta tarptautinius įstatymus laužančia valstybe r atmeta pripažintas normas bei vertybes, Kadyrovo galimybės tapti kitu šalies prezidentu neturėtų būti nuvertintos.
