Beždžionių raupai mūsų regione galėtų paplisti vienu atveju: „Va, tada galėtų būti didelė bėda“

Pastaruoju metu kai kuriose šalyse fiksuojami beždžionių raupų atvejai kol kas nekelia didelės grėsmės, nes virusas iš žmogaus žmogui plinta ne taip greitai. Bet jeigu ateityje beždžionių raupais susirgtų voverės ar kiti mūsų regione paplitę laukiniai gyvūnai, tokiu atveju šis virusas galėtų paplisti ir pas mus, tai yra Europoje, tarp jų ir Lietuvoje.

Apie beždžionių raupus portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo imunologė, Vilniaus universiteto profesorė Aurelija Žvirblienė ir epidemiologas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas.

Pasak S. Čaplinsko, beždžionių raupai yra paplitę Centrinėje ir Vakarų Afrikoje, tačiau kituose pasaulio regionuose iki šiol buvo fiksuojami tik įvežtiniai atvejai. Bet šiuo metu kai kuriose Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje fiksuojami ir vietiniai užsikrėtimai, todėl šiuo metu jau sunku atsekti, kas tiksliai nuo ko užsikrėtė.

Beždžionių raupais yra užsikrečiama arba nuo gyvūnų per išskyras, įkandus, arba nuo žmonių, bet žmonių tarpusavio kontaktai turi būti labai glaudūs: užsikrėsti galima lytinių santykių būdu, kvėpuojant veidas į veidą, per odos žaizdeles, naudojantis sergančiojo patalyne ir panašiai. „Virusas nėra labai lengvai perduodamas žmogaus žmogui ir tai yra gera žinia“, – teigia A. Žvirblienė.

„Prognozuoju, kad nebus kažkokios didelės grėsmės Europai, tarp jų ir Lietuvai, tik yra vienas „bet“. Aš pritariu tam, kad reikia įdėmiai stebėti situaciją, nes jeigu ilguoju laikotarpiu virusas per mūsų augintinius ar kažkokiu kitu būdu iš žmogaus patektų į mūsų laukinę gamtą, sakysime, voverėms ar kažkokiems graužikams, va tada kažkada galėtų būti didelė bėda, šitas beždžionių raupų virusas taptų endeminis ir mūsų teritorijoje. Bet tai teorinė prielaida“, – pastebėjo S. Čaplinskas.

Pasak A. Žvirblienės, viena iš priežasčių, kodėl beždžionių raupai galėjo pradėti plisti šiuo metu už Afrikos ribų, yra ta, kad visuotinė vakcinacija nuo klasikinių raupų baigėsi prieš keturiasdešimt metų, todėl vis daugėja žmonių, kurie neturi šios apsaugos, o paskiepytųjų likutinis imunitetas sumažėjęs.

Kaip žinoma, skiepai nuo raupų suteikia kryžminę apsaugą ir nuo beždžionių raupų, tačiau nuo raupų nebeskiepijama nuo 1980 metų, nes liga anuomet buvo išnaikinta.

„Tas likutinis imunitetas, kurį turėjo vyresnioji karta po skiepijimo, yra gerokai sumažėjęs, nes mes dabar turime pakankamai didelę populiacijos dalį, kuri nėra skiepyta ir to tokio imuniteto nebelikę (nors jis nėra šimtaprocentinis, bet vis šiokia tokia apsauga). Ir tai yra turbūt viena priežasčių, kodėl būtent dabar tie atvejai yra dažnesni. Nors pavieniai atvejai ne Afrikoje, o kitose šalyse buvo registruoti ir prieš keliolika metų, ir prieš keletą metų, bet dabar jų yra daugiau“, – teigia A. Žvirblienė.

Ar reikės skiepytis?

Jeigu klasikiniai skiepai nuo raupų suteikia kryžminę apsaugą, kurios efektyvumas prieš beždžionių raupus gali siekti apie 85 procentus, ar tai reiškia, kad gyventojai anksčiau ar vėliau turės skiepytis ir nuo šios ligos?

Profesorė A. Žvirblienė teigia, kad šiuo metu nėra būtinybės kalbėti apie visuotinės vakcinacijos nuo beždžionių raupų būtinumą, bet valstybės ruošiasi tam atvejui, kas būtų, jeigu virusas pradėtų plisti stipriau.

„Tokia galimybė yra. Vakcinos yra sukurtos, jos yra modernesnės, kitokios negu buvo pirmosios vakcinos nuo raupų, nes šiek tiek keitėsi. Jos yra tokios „gyvos“ vakcinos, sukurtos kitų virusų pagrindu, tai yra panašaus viruso, kuris duoda tą kryžminį imunitetą“, – pasakojo profesorė.

„Ir kas dar gerai su tomis vakcinomis, kad jas galima naudoti kaip tas vadinamąsias postekspozicines vakcinas, tai yra, jeigu žmogus turėjo kontaktą su sergančiu žmogumi, tai per pirmas tris dienas pasiskiepijus sukuriamas jau tam tikras imunitetas per tą inkubacinį periodą ir tada išauga tikimybė sirgti lengvai, nesirgti sunkiai tais beždžionių raupais. Tai tokia galimybė yra, bet, žinoma, tų vakcinų pasaulyje nėra tiek, kad būtų galima galvoti apie platesnio masto vakcinaciją ir šiai dienai tikrai to nereikia“, – tęsė A. Žvirblienė.

Inkubacinis beždžionių raupų periodas trunka nuo 5 iki 21 dienos, pati liga trunka dvi ar keturias savaites. Belgija tapo pirmąja šalimi, kuri įvedė privalomą 21 dienos karantiną beždžionių raupais susirgusiems asmenims. Karantino metu nebūtina visiškai izoliuotis, bet reikia būti budriems, vengti kontakto su pažeidžiamais asmenimis.

S. Čaplinskas pasakoja, kad nemažai gyventojų Lietuvoje jau dabar klausia, ar galėtų pasiskiepyti nuo beždžionių raupų, ar nuo to padėtų skiepai nuo vėjaraupių, tačiau epidemiologas sako, jog šiuo metu apie tai nereikia kalbėti, nes net ir Afrikoje, kur beždžionių raupai yra endeminė liga, skiepijama tik pagal žiedinės vakcinacijos strategiją, tai yra skiepijami asmenys, kurie turėjo sąlytį su sergančiuoju.

Epidemiologas kol kas siūlė nepanikuoti, o jeigu pakiltų temperatūra ir atsirastų į vėjaraupius panašių bėrimų, stebėti situaciją, izoliuotis ir kreiptis į gydytoją. Šiuo metu Lietuvoje nėra fiksuota beždžionių raupų atvejų.

Gali likti pigmentinių dėmių

Paklaustas, ar beždžionių raupai gali palikti randų ant odos po ligos, S. Čaplinskas pasakojo, jog po ligos išties gali likti pigmentinių dėmių, tačiau dažniausiai taip nutinka, jeigu pūslelės yra liečiamos, kasomasi.

„Taip, gali būti, ypač kurį laiką gali likti pigmentinės dėmės, kurios ilgainiui pranyksta, bet pagrinde kaip ir nuo vėjaraupių, kodėl lieka vaikučiams randai? Todėl, kad jie nusikaso. Vėjaraupių atveju ypač niežti. Va, tada tie randai gali išlikti ilgiau. Bet šiaip beždžionių raupai nėra tradiciniai raupai, kuriuos atsimename iš piešinių ar nuotraukų, kai žmonėms, išgyvenusiems raupus, likdavo baisiausios opos. Čia pažeidimai yra kur kas menkesni ir absoliuti dauguma žmonių pasveiksta“, – teigia epidemiologas.

Vis tik, pasak S. Čaplinsko, Afrikoje mirštamumas nuo beždžionių raupų siekia 1-3 proc., o nuo kitos linijos – net 10 proc. Tiesa, Europoje fiksuojami toji beždžionių raupų atmaina, kur mirštamumas mažesnis. Mirštamumas nuo klasikinių raupų siekdavo apie 30 proc., jis sukeldavo ne tik odos pažeidimus, bet ir aklumą. Beždžionių raupai tokiomis savybėmis nepasižymi.

Beždžionių raupų virusas pirmą kartą nustatytas 1958 metais Kopenhagoje tiriant beždžiones. Žmogui beždžionių raupai pirmą kartą nustatyti 1970 metais Kongo Demokratinėje Respublikoje.

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer