Savaitgalį Lietuvą sukaustė kraupi žinia apie dingusią jauną mamą su vos 5 dienų kūdikėliu. Policijos atstovų teigimu, į juos kreipėsi moters vyras, ryte namuose neradęs nei žmonos, nei naujagimės. Paieškai sukauptos gausios pajėgos, tačiau galiausiai teko pranešti liūdną žinią – sekmadienį Nemune rastas 27-erių moters kūnas, pirmadienio rytą toje pačioje upėje aptiktas ir kūdikio kūnelis.
Šis daugelį sukrėtęs įvykis paskatino kalbas apie pogimdyvinę depresiją, su kuria susiduria ne viena mama. Daugeliui atrodo, kad po gimdymo moterys gyvena tik džiaugsmingomis ir geromis emocijomis, tačiau neretai tapimą mama aptemdo slegiančios, tamsios mintys.
Sąmoningos tėvystės mentorė, pedagogė, rašytoja, knygos „Kaip stiprinti ryšį su savo vaiku?“ autorė, dviejų vaikų mama Kristina Busilaitė garsiai kalba apie pogimdyvinę depresiją. Įkūrusi projektą sąmoningai tėvystei „Svajonių kūrėjas“, ji taip pat padeda ir kitoms moterims, kurios su tuo susiduria.
Moteris naujienų portalui tv3.lt sutiko papasakoti, kokie požymiai išdavė pogimdyvinę depresiją, kas padėjo iš jos išsikapstyti, kaip padėti sau bei ko gali imtis šalia esantys žmonės, kad palengvintų šį nelengvą etapą.
Lydėjo nuovargis ir nežinomybė
Kristina pasakoja, kad viskas prasidėjo gimus pirmajam vaikeliui – džiaugsmą staiga aptemdė apatija. O ir tuomet, prieš 12 metų, kai su tuo susidūrė, niekas nė nekalbėjo apie tokį reiškinį kaip pogimdyvinė depresija.
„Tuo metu tokio dalyko, kaip pogimdyvinė depresija, sąvokos apskritai nebuvo. Kad tai pogimdyvinė depresija supratau tik tuomet, kada pradėjau apie tai kalbėti“, – prisimena pašnekovė.
Atpažinti, kad tai – pogimdyvinė depresija, buvo nelengva ir prireikė laiko. Moteris pasakoja, kad tuomet ją kankino begalinis nuovargis, iš kurio sekė ir blogos emocijos:
„Buvo milžiniškas nuovargis, milžiniška nežinomybė. Kankino jausmas, kad tai niekada nesibaigs. Ir tas jausmas veda į neviltį.
Kai nuovargis nesibaigia, jis tampa lėtinis – neišsimiegi, nepavalgai, nenusiprausi. Kai jau visiškai fiziškai palūžti, prasideda emocinės problemos.
Aš buvau kaip zombis, nekoordinuodavau savęs. Guldai vaiką į vežimėlį, netyčia bum galvą į sienelę ir verki. Kiekvieną kartą verki ir supranti, kad negali prižiūrėti savo vaiko, nesugebi, vis sukasi klausimai – ar laiku soskę įdėjai, ar tikrai teisingai maitini.“
Kristina atvirauja, kad prie to prisidėjo ir jos pačios nepasitikėjimas savimi. Ji pasakoja, kad šiandien, padėdama likimo sesėms, dažnai pastebi bendrą bruožą – tos, kurios turi vaikystės traumų, žemą savivertę ar jaučia nepilnavertiškumą, tapusios mamomis dažnai susiduria ir su pogimdyvine depresija.
Tačiau ne ką mažesnį vaidmenį atliko ir supanti aplinka. K. Busilaitė pasakoja, kad tapus mama nepadėjo ir tai, kad kiekvienas jautėsi už ją geriau žinantis, kaip elgtis su vaiku.
„Toje aplinkoje, kurioje buvau po gimdymo, nebuvo palaikymo. Tokia sąvoka, kaip depresija, siejosi su psichiniu sutrikimu, kad tai išsidirbinėjimas, neva, neišsidirbinėk, viskas gerai.
Man sakydavo, kad ne taip maitinu, ne taip guldau, ne taip rengiu. Atrodo, milijonas patarimų, širdis sako kitaip, bet taip nepasitiki savimi, kad jos neklausai“, – atvirauja ji.
Lūžio taškas
Kristina lyg vakar prisimena lūžio tašką, po kurio viskas ėmė keistis: „Mano vaikas verkė, o aš tiesiog žiūrėjau į jį visiškai abejingu žvilgsniu, kaip zombis, pilka masė. Kas įvyko tuo metu – nežinau, vadinu tai stebuklu, bet man atrodė, kad pakilau virš savęs, pamačiau save iš šalies ir išsigandau.
Supratau, kad tai neveda į gerą – paauglystėje sirgau depresija, tikrai buvau link savižudybės, planavau tai daryti, žinau, kokie yra etapai ir kas po ko seka. Aš išsigandau.
Matyt, suveikė mamos instinktas, kad turiu apsaugoti savo vaiką, viduje susijungė laideliai ir supratau, kad nebegaliu taip gyventi. Pradėjau savyje ieškoti vidinės stiprybės.“
Ji pasakoja, kad tą vakarą maitindama vaiką užmigo su juo savo glėbyje, nors jai nuolat buvo sakoma, kad taip daryti šiukštu negalima.
„Tą vakarą pirmą kartą užmigau su vaiku ir supratau, kad tame nieko blogo. Aš, kaip mama, savo širdimi pajaučiau, kad tai yra geriausias dalykas – kai vaikas miega šalia manęs“, – priduria ji.
Pradėjusi klausytis savo širdies, o ne aplinkinių patarimų, Kristina žengė nelengvą, bet tuo metu itin būtiną žingsnį – atsiribojo nuo žmonių, kurie visuomet geriau žinojo, ko reikia jos vaikui.
„Galiausiai pradėjau niekam nebekelti ragelio, nieko nebeįsileisti į namus. Tai man davė labai daug. Aišku, buvo vieniša, bet tada išgirdau savo širdies balsą“, – sako K. Busilaitė.
Ji atvira – teko nueiti nelengvą kelią, kol galėjo drąsiai pasakyti, kad šis gyvenimo etapas baigėsi. Tačiau Kristina ragina nenumoti ranka į sunkumus.
Šių dienų aktualijos rodo, kad garsiai kalbėti apie šias patirtis – be galo svarbu. Lietuva iki šiol yra sukrėsta naujienų, kuomet savaitgalį jauna, 27 metų moteris, viduryje nakties išėjusi su 5 dienų kūdikėliu ant rankų, nušoko nuo Kaune esančio tilto.
K. Busilaitė sako, kad atsitiko taip, kaip atsitiko ir nebėra tikslo spėlioti „o kas, jeigu…“. Tačiau ji užtikrintai sako, kad galima užkirsti kelią panašioms nelaimėms ateityje. Ir ne tik tapimas mama, kaip ji pastebi, turi įtakos pogimdyvinei depresijai.
„Tai nesusiję tik su laikotarpiu po gimdymo – tai lemia visa moters raida. Pastebėjau, kad tai tikrai turi įtakos – kaip ji augo, kaip vystėsi, ar turėjo galimybė būti savimi, realizuoti save. Atėjus sunkiam periodui po gimdymo viskas ir pasimato. Pogimdyvinė depresija yra visos žmogaus raidos rezultatas“, – aiškina Kristina.
Patarė, kaip sau padėti
Moteris sako, kad neigiamą įtaką daro ir visuomenės kuriamas laimingos, tobulos mamos atvaizdas, neva, kiekviena turėtų taip jaustis. Bet anaiptol tai – ne kiekvienos naujai iškeptos mamos kasdienybė:
„Moterys turi suprasti, kad jų jausmai ir viskas, kas su jomis vyksta, yra normalu. Kad kreiptis pagalbos, domėtis tuo yra normalu. Visuomenė atstumia šį dalyką, mama visada turi jaustis gerai. Socialiniai tinklai pilni idealių mamų, atrodo, kad jos visada išsimiegojusios, vaikai visada švarūs, nerėkia. Tai žlugdo mamas.“
Situacijos nepalengvina ir aplinkinių įžvalgos, patarimai, kaip elgtis, prižiūrėti vaiką – tai daro meškos paslaugą. Kristinos teigimu, aplinkiniai, artimiausi žmonės gali padėti pačiu paprasčiausiu būdu.
„Dažniausiai žmonės, kurie yra aplinkoje, nepadeda mamai fiziškai, bet pradeda mokyti ir įsivaizduoja, kad padeda. Pagalbą žmonės supranta labai iškreiptai, tada mama dar labiau nepasitiki savimi ir dar labiau užsisklendžia.
Tiesiog atvažiuokite ir pagaminkite valgyti, kad puode būtų šilto maisto, pabūkite su vaiku, kol mama nusipraus. Tai yra pati paprasčiausia, primityviausia, bet pati geriausia pagalba.
Galų gale, paklauskite: „Ar tau reikia pagalbos?“. Kiekvieną dieną galima paskambinti, paklausti ir pasakyti: „Aš būsiu šalia, kai tau manęs reikės.“ Reikia mamai leisti suprasti, kad ji visokia yra priimama, kad ji gali bet kada prašyti pagalbos, o ne užlipti ant galvos ir reguliuoti, kaip jai prižiūrėti vaiką“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kristina, projekto sąmoningai tėvystei „Svajonių kūrėjas“ sumanytoja, šiandieną padedanti kitoms moterims išbristi iš šio liūno, priduria, kad moteris, tapusi mama, turi nepamiršti ir savęs.
„Pirmiausia, reikia leisti sau ilsėtis. Kai fizinis kūnas serga, yra pervargęs, visa mūsų fizinė sistema, dvasiniai, emociniai dalykai, griūna. Aš visada moterims sakau – palikite vyrą ramybėje, jis ne mažas vaikas, pats pasigamins, susitvarkys, skalbiniai tegul tris savaites būna neskalbti. Ilsėkis, ilsėkis, ilsėkis – pirminis dalykas, ką būtina padaryti moteriai.
O paskui seka kiti dalykai. Šiai dienai yra tikrai daug organizacijų, psichologų, linijų, kur galima pasikalbėti. Bet pagrindinis dalykas yra poilsis“, – pataria K. Busilaitė.
Ji pastebi ydingą moterų įsivaizdavimą, kad gyvenimas prieš ir po vaikelio gimimo turi būti toks pats, tapusios mamomis moterys vis dar stengiasi apsiimti visas įmanomas pareigas – mamos, žmonos, namų šeimininkės:
„Reikia suprasti, kad pirmas pusmetis yra tikrai sudėtingas, reikia paleisti visas pareigas, leisti vyrui pasirūpinti savimi, o ne toliau viską daryti ir suktis kaip bitutei.“
O galiausiai, ji kiekvienai mamai, kuri susiduria su pogimdyvine depresija, primena: „Viskas praeis“. Tai – tik gyvenimo etapas, kuris praeina, tamsias dienas keičia šviesios. Jei itin sunku, atrodo, kad nebėra jokios išeities, ji ragina nedvejoti ir kreipti pagalbos, nes dabar ji prieinama kiekvienai.
