Apie muzikos prodiuserį Joną Nainį (39) lietuviai žino jau daugiau nei dešimtį metų. Nuolatinės veiklos, darbas radijuje bei renginiai yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. Tačiau už visų darbų slypi ir vyro asmeninis gyvenimas. Jonas teigia, kad po daugelio metų draugystės jis išsiaiškino žmonos „meilės kalbą“ ir supratęs, kad santuokoje ne visada privalai jaustis laimingas.
Laidoje „Pasikalbėkim“ žurnalistė Renata Šakalytė kalbina muzikos prodiuserį Joną Nainį. Mažai kas žino, tačiau itin išraiškinga jo kalba anksčiau buvo persmelkta aukštaitišku akcentu – jis yra kilęs iš Pasvalio ir tarmiškai kalbėdavo iki 20-ies metų.
Erzindavo mane mokykloje šnekėti prieš visus, nes, atrodo, kad kalbi kaip koks kaimietukas. Buvo toks vidinis noras kalbėti gražiai, kad balsas skambėtų gražiai, intonacija būtų gera. Tada to nemokėjau, man buvo baisu lipti ant scenos. Buvau užsidaręs berniukas, kuris jaudinasi dėl to, kad reikia kalbėti prieš auditoriją“, – tikina vyras.
„Bet kai atėjo branda, žinios, kai galvoje turi tas mintis, jas iškomunikuoti nebėra taip baisu. Atlikdavau praktiką, skaitydavau garsiai, darydavau kvėpavimo pratimus <…>. Buvo daug situacijų, kurios mane išmokė, man padėjo. Mokymasis buvo labai rimtas, nes aš norėjau įrodyti visiems, kad galiu kalbėt ir turiu balsą“, – šypteli vyras.
Su branda atkeliavo ir noras labiau gilintis į save – tada pašnekovas ėmėsi kitos veiklos. Pats Jonas tikina, kad knygų garsinimas jam suteikė galimybę giliau pažvelgti į save.
„Pradžioje man labai patiko tiesiog radijuje kalbėti – bet tada man buvo nesuvokiama, kaip toks iš kaimo kilęs berniukas gali kalbėti nacionalinėje radijo stotyje. Tai man savotiškai glostė širdį. Paskui pradėjau mąstyti, kad daryti žaidimus radijuje ir žaisti yra tiesiog lėkšta. Gal dėl to, kad suaugau.
Pradėjau ieškoti saviugdos dalykų, pats tobulintis, suprasti savo kūną, mintis. Tuo pradėjau dalintis su kitais. Taip atsirado mano audioteka – knygų garsinimas. Įgarsinau nemažai knygų būtent saviugdos tema“, – kalba pašnekovas.
Vis dėlto pasiekti visišką pasitikėjimą savimi jam padėjo ne kas kita, o būtent didesnis gilinimasis į save.
„Pasitikėjimas savimi man atėjo net ne radijuje. Neseniai sutikau tokią mokytoją Loretą – ji nuostabi, intelektuali ir mane toliau moko muzikos. Su ja mokausi groti fortepijonu, nes man visada norisi tobulėti. Bet su ja atradau ir retoriką.
Ji mano „instrumentą“ sustatė taip, kad atradau balsą tokį, koks jis yra natūralus, – atvirauja jis. – Manau, kad daugelis žmonių turi įvairių įgimtų talentų. Bet kai tu blaškaisi ir bandai visur suspėti, esi tarsi išderintas instrumentas. Man galbūt pasisekė, kad gyvenime sutinku daug žmonių, kurie man labai daug padeda.“
Be visų veiklų, darbų, šiuo metu jis dar ir pradėjo praktikuoti lengvą akrobatiką, kurios ėmėsi visai netikėtai.
„Atrodo, kad čia esu super vyras, kad viską visur suspėju. Tačiau ne. Buvau keliems mėnesiams išvykęs į Ameriką, keliavau, sporto visai nebuvo. Kai sportuoji, lankstaisi, bėgi kur nors, atrodo, kad kūnas dėl to dėkoja ir atsiranda energijos kažką daryti“, – šypteli Jonas.
Meilė sau ir meilė kitam
Apie meilę sau prabilęs muzikos prodiuseris nesidrovi kalbėti ir apie meilę žmonai Simonai. Kartu jie jau 15 metų, santuokoje – 9, ir, žiūrint iš šalies, atrodo tikrai tvirta pora. Tačiau kaip savo pats vyras, tikrąją situaciją visada žino tik poroje esantys žmonės.
„Tą tikrą jausmą ir tikrą meilę galime pajausti tik mes. Kad ir socialiniuose tinkluose yra tų gražių nuotraukų, visada žiūrėdamas į kitą porą pats pradedi įsivaizduoti, kad ir man galėtų taip būti. Nesvarbu, ar esi žymus, ar nežymus. Galiu pasakyti, kad mes nesiskiriame niekuo nuo kitų porų, perėjome ir toliau einame per kiekvieną etapą vis kitaip.
Kartais būna džiugesys, o kartais užplūsta didžiulis nepasitikėjimas, liūdesys ir pyktis. Tai tiesiog žmogiškos situacijos. Net neįsivaizduoju jokio scenarijaus, kad 100 dienų būčiau tik laimingas ir bandyčiau įtikinti save, kad esame tokie idealūs ir vien tik gražiai sutariame. Tai tokia iliuzija, kuri mane gąsdina. Žmogus turi turėti ir gera, ir bloga“, – atvirauja jis.
„Santuokoje keičiasi jausmai. Kalbu apie paprastas gyvenimiškas situacijas. Kartais mes prisižiūrime tų socialinių tinklų ir daug ko prisigalvojame. Manau, kad reikia į viską žiūrėti iš aukščiau ir įjungti kritinį mąstymą – žiūrint į „instagramą“ nereikia žiūrėti, kad mes esame ideali pora. Mes lygiai taip pat sėdime kampučiuose atskirai, būname susipykę ir paverkiame, bet lygiai taip pat mylim, susitaikome ir gyvename. Būtų didžiausia apgaulė ir iliuzija manyti, kad nei viena pora neturi jokių bėdų“, – teigia J. Nainys.
Prisiminė iššūkius
Pokalbio metu buvo prisimintos ir skaudžios 2010-aisiais įvykusios Simonos ir Jono skyrybos. Dabar vyras tai vadina didžiule pamoka jam ir prisimena, kad vienas įvykis jam itin padėjo į vietą susidėlioti visus savo prioritetus.
„Tokios pamokos kaip skyrybos santykiams gali labai daug duoti, arba tiesiog viską užbaigti. Mums turbūt labai pasisekė, nes mūsų atveju tai mums labai daug davė. Tuo metu „Radistai“ tik įsibėgėję buvo. Turėjome daug laidų, dėmesio iš gerbėjų. Nežinojau, kad galbūt darbas nėra toks svarbus.
Man tada atrodė, kad viskas sekasi ir nereikia žiūrėti savo antrosios pusės. Man reikėjo pabusti, – teigia jis. – Pabudau jau išsiskyręs su Simona. Galvojau, kad labai smagu, dabar turiu Rolandą, nebereikia rašyti žinučių, kada grįši namo. Buvau įsitikinęs, kad padariau labai gerą sprendimą.
Bet buvo vienas momentas. Užėjau į klubą ir pamačiau Simą – o ji su kitu vaikinu šnekėjosi. Viskas. Tą akimirką grįžo pavydas, pyktis. Supratau, kad reikia stengtis. Pradėjau dėmesį jai rodyti, nes mes turėjome kartu šuniukus, kuriais dalijomės. Viskas taip ir dėliojosi ir tik tada supratau, kad negaliu jos prarasti. Buvau užsidėjęs rožinius akinius, nesupratau savęs.“
Vis dėlto skyrybos dažniausiai būna abipusis sprendimas ir ne vien tik vienas žmogus poroje būna kaltas. Pats vyras tikina matęs ir blogų žmonos savybių.
„Simutė tada buvo jaunutė, vos tik baigusi „Mokinukių“ koncertinę veiklą. Ji tuomet būdavo namuose, dar nebuvo atradusi savęs. Kai būni namuose, nori to dėmesio. Pradėdavo rašyti, skambinti, o man būdavo daug visokių renginių, negalėdavau atrašyti ar dar kokią nuotrauką paskelbdavau. Kaupėsi pavydas.
Bet paskui mes išsiaškinome ir viską pradėjome nuo nulio. Iki šiol ji mane stebina – gali baliuje atsistoti ir puikią kalbą pasakyti, gali netikėtai uždainuoti, su mažesniais ar vyresniais tiesiog rasti bendrą kalbą. Ji kaip magnetas traukia. Pats iš jos mokausi“, – kalbėdamas apie žmoną vyras nenulaiko šypsenos.
Vis dėlto su santykiais kartu ateina ir derinimasis prie kito žmogaus, noras įtikti. Pats vyras teigia, kad jam itin patinka jos skatinimas daryti tai, ką jis dažnai tiesiog pamiršta.
„Man patinka, kad ji mane skatina tvarkytis. Truputį tikrai nervina tai dėl to, kad tai nėra mano dalykas. Noriu jai įtikti ir suprantu, kad jai tai yra svarbu. Suprantu, kad kartais reikia derintis. Porose dažnai būna durnas dalykas: tai kas man patinka, nebūtinai patiks jai. Tai kas jai patinka, nebūtinai patiks man. Pas mus nuolat yra tokie nesusivaikščiojimai“, – kalba pašnekovas.
Laimės iliuzijos
Jis tikina, kad apie meilę jam sužinoti padėjo knyga „5 meilės kalbos“ ir tikina atradęs tą meilės kalbą, kuria „šneka“ Simona.
„Pas Simą meilės kalba yra tvarkingumas. Ji gali grįžti vakare po darbo labai pavargus, pikta, nevalgius. Ir jei aš būsiu kambarius sutvarkęs, gėlyčių pamerkęs, ji tiesiog švytės su šypsena. Net skleidžia kitokią energiją. O aš nemėgstu įtampos situacijų. Man labai nepatinka būti susipykus. Mėgstu fizinius prisilietimus. Dėl tvarkinguūmo nežinau, bet per pastaruosius kelis metus esu išmokęs dau tvarkytis. Jau girdžiu, kad skamba raktai, tai jau ir bėgu tikrinti, ar viskas sudėta tinkamose vietose“, – juokiasi jis.
„Turime stengtis dėl kitų. Stengiuosi net negyventi pagal tą ego: „tu dėl manęs stenkis, o aš galiu nesistengti“. Man pirmiau yra galvoti apie kitą. Man labai svarbu, kaip jaučiasi kitas.“
Kaip jau ir anksčiau yra minėjęs vyras, jie su Simona – ganėtinai skirtingi. Jis labiau valdo emocijas, jas išlaiko, o ji dažnai įsiplieskia kaip degtukas.
„Niekada stengiuosi negalvoti apie ateitį ir nesakyti, kad kartu prabūsime visą gyvenimą ir įsivaizduoti viską kaip romantiškame filme. Nustojau galvoti apie gyvenimą kaip apie kažkokį dalyką, kuris turi labai gražiai ir gerai baigtis. Gyvenimas nėra rožiniai akiniai, kad jei jau čia kažką gero padariau, mane iškart apdovanos ir iškart bus viskas gerai. Nė velnio.
Kiekviena diena yra skirtinga ir kasdien tu turi save atiduoti tiek, kad rytojus būtų geresnis. Bijau tų klišių, kurios sukuria žmonėms iliuziją, kad reikia tikėti savimi ir prieš veidrodį pasakyti, koks esi geras. Jos kartais gali suklaidinti, nes tada manome, kad kažkokie posakiai, bet ne patys veiksmai gali tave padaryti laimingu. Nebūtinai kasdien reikia būti laimingu“, – dalijasi jis.
Anksčiau pats pašnekovas buvo kitoks – nuolatiniai renginiai, linksmybės ir vakarėliai galiausiai pabodo ir atėjo laikas subręsti. Brendimas paskatino nenorą būti tokiu, kokiu buvo praeityje ir eiti link to, koks jis dabar yra.
„Tai buvo puiki mokykla kitokio manęs, bet giliai širdyje aš labai pergyvendavau dėl įvairių situacijų, kurias mes padarydavome. Nes jos buvo tarp lengvų patyčių. Pavyzdžiui, net kai dėl kai kurių skambučių tikriausiai šiandien mes būtume už grotų. Tikrai aštriai juokaudavome. Bet man giliai širdyje buvo sudėtinga, nes aš ne toks. Reikėdavo būti pritapėliu. Paskui baigėsi „Radistai“ ir reikėjo save surasti. Taip ir atsirado saviugda“, – šypsosi jis.
Vis dėlto nuolat būnant dėmesio centre vyras tikina, kad būna ir merginų, kurios jį pastebi.
„Su visa pagarba visoms gražioms damoms, kad ir kaip gražiai fiziškai moteris gali atrodyti ir traukti vyrą savo išvaizda, net nežinau, kodėl reikėtų keisti Simą. Nematau jokio tikslo, prasmės sugriauti tai, ką turiu. Buvome pačiose įvairiausiose situacijose.
Nežinau, kas ateityje bus, bet vėlgi, tai dviejų žmonių sprendimas. Jie turi patys viską išspręsti, nesvarbu, kaip ir kitiems turi atrodyti. <…> Santuoka, meilė, nėra lygu tik meilė. Tai pilnatvės burbulas, kuriame daug teigiamų, ir daug neigiamų dalykų“, – šypsosi Jonas.
O kaip ji dėl šeimos pagausėjimo? „Aš tikrai esu pasiruošęs, manau, kad ir Sima taip pat. Žiūrint į jos elgesį su mažais vaikais, pavyzdžiui, su jos sesės vaiku, tai ji vis paseka jiems pasaką, padainuoja, paliūliuoja juos. Labai gražios jos tos savybės. Aš ir pats pastebiu vaikus. Eini gatve ir pastebiu daugiau mažus vaikus su tėvais, nei automobilius. Kartais galvoju, koks norėčiau būti tėtis. Norėčiau būti tas, kuris mato visą savo vaiko vaikystę. Tai reiškia, kad praleidžia su juo itin daug laiko. Mūsų požiūriai apie tai sutampa, o kaip bus – žiūrėsim.“
Visą interviu su Jonu Nainiu žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
„Pasikalbėkim“ – tai tv3.lt laida, kurioje žinomi ir įdomūs Lietuvos žmonės dalinasi savo kasdienybės akimirkomis. Dėl ko jie liūdi, džiaugiasi, ką naujo atranda ir kuo gyvena.
