Įveikęs visus konkurentus Mindaugas užsitikrino Lietuvos karūną, tačiau negalėjo sėdėti ramiai sudėjęs rankų. Žemaitijoje jau kilo jėgos, kurios kėlė nemažų iššūkių pirmajam ir vieninteliam mūsų valstybės karaliui. Visgi Mindaugas buvo nepėsčias ir savo gretose turėjo ne vieną stiprų sąjungininką, tarp jų – popiežių, kuris tenkino Lietuvos karaliaus pageidavimus.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (KU BRIAI) darbuotojas docentas daktaras, istorikas Marius Ščavinskas naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad krikštą ir karūną gavęs Mindaugas išardo jam pagrindinę grėsmę kėlusią koaliciją – savo brolio brolio Dausprungo sūnų Tautvilo ir Gedvilo ir juos palaikiusių Hališo-Voluinės kunigaikščio Danielio Romanovičiaus, Livonijos ordino ir Rygos vyskupo Mikalojaus.
„Išorėje esančių tokių didelių priešų kaip ir neliko“, – pasakojo M. Ščavinskas.
Bet neramumų netrūko valstybės viduje.
„Pradeda formuotis nauja, galime pavadinti, opozicija, susijusi su tuo, kas dėjosi prūsiškojoje Vokiečių ordino dalyje“, – aiškino istorikas.
Šiose žemėse formavosi sąlygos, kurios padėjo pamatus vėliau sekusiam Didžiajam prūsų sukilimui, vykusiam nuo 1260 m. iki 1274 m., kuris ne vienam asocijuojasi su vienai iš prūsų genčių vadovavusiu Herkumi Mantu.
Tai įvyksta vėliau, jau Mindaugo valdymo saulėlydyje. Tačiau dar prieš didįjį sukilimą nerimsta viena iš prūsų genčių – sembai.
Jie įvykdo žygį prieš Klaipėdos pilį, susirėmimai su Vokiečių ordinu vyksta dar ne vienerius metus. 1254–1255 m. žiemą ordino riteriai surengia didelį žygį prieš sembus, kuriame su gausia kariuomene dalyvauja ir Čekijos (Bohemijos) karalius Pšemislas II Otokaras. Vokiečių ordino riteriai naujai įkurtą pilį šio karaliaus garbei pavadino Königsberg – Karaliaus kalnu. Kažkur girdėtas pavadinimas? Königsberg yra vokiškas Karaliaučiaus miesto pavadinimas.
„Tų visų kovų aidas ateina iki Žemaitijos“, – pasakojo M. Ščavinskas.
Kaip rašoma Eiliuotojoje Livonijos kronikoje, apie 1255 m. susirenka žemaičių didikai ir išsirenka karo vadu Algminą, kuris istoriniuose šaltiniuose dar įvardijamas kaip Alminas arba Almenas.
„Jis, kaip nuo žemaičių deleguotas karo vadas, atlieka keletą neblogų karo žygių į Kuršą. Daug žemių jis neužkariauja, užima keletą pilių ir duoda Vokiečių ordinui ir jo livoniškąjai šakai suprasti, kad su žemaičiais tos taikos, sudarytos su Mindaugu, nebus“, – teigia istorikas.
Sugrįžkime prie Mindaugo. Jis, priimdamas krikštą ir karūną, tapo Livonijos krašto magistro Andriaus iš Štirijos sąjungininku. Pasak M. Ščavinsko, Algminas iš esmės pradeda karą su Lietuvos karaliaus šalininkais, kuriems Mindaugas užrašo dalį Žemaitijos žemių.
„Kaip vertinti šiuos veiksmus? Kaip opoziciją? Kaip prieš krikštą ir karūnaciją nukreiptą kampaniją? Kaip nenoras būti padovanotiems Vokiečių ordinui? Kaip vertinti pasakymą Mindaugui, kad yra ir kitos alternatyvos, kad tu geriau būk su mumis, o nes su tais vokiečiais ir livoniečiais susidėk? Sunku pasakyti, istorikai dėl to ginčijasi“, – dėstė M. Ščavinskas.
Istoriko teigimu, nors vieną priešą – Tautvilą – Mindaugas neutralizuoja, atsiranda naujų iššūkių – Algminas ir žemaičių pergalės Livonijos valdomame Kurše.
Apaštalų sostas tenkino Mindaugo reikalavimus
Nors Mindaugui vidaus iššūkiai galėjo kelti galvos skausmą, išorėje jis turėjo patikimą ir stiprų partnerį – Apaštalų sostą (popiežių).
„Jis rėmė beveik visus Mindaugo sprendimus ir tenkino jo pageidavimus“, – pasakojo M. Ščavinskas.
Karalius pageidavo, kad Lietuva turėtų savarankišką bažnytinę provinciją, nepriklausomą nuo Rygos ar kitų arkivyskupų. Apaštalų sostas taip pat įpareigoja Saremos, Kuršo, Revelio (dabar – Talinas) ir kitus vyskupus rūpintis Mindaugu, padėti jam skleisti krikščionybę, ginti jo interesus, jei vyktų ginčai tarp Mindaugo ir Vokiečių ordino, livoniškosios jo atšakos, vyskupų.
„Apaštalų sostas taip pat duoda sankciją Mindaugui užkariauti mongolų-totorių nusiaubtos Rusios žemes. Tai yra projekcija į tolimesnę Mindaugo karalystės plėtrą“, – pasakojo istorikas.
Mindaugas Apaštalų sosto taip pat paprašo, kad vienas iš jo sūnų būtų karūnuotas dar karaliui esant gyvam. M. Ščavinsko teigimu, neaišku, ar Mindaugas prašė karūnuoti Rupeikį ar Rūklį.
„Tik nėra aišku, ar tai buvo realizuota, gal tai buvo tik projektas. Bet apie jį yra užsiimta Apaštalų sosto bulėse, skirtose Mindaugui“, – aiškino pašnekovas.
Tokį veiksmą, anot jo, darė ir pirmieji Kapetingų dinastijos karaliai – Prancūzijos karališkoji giminė. M. Ščavinsko teigimu, karaliui dar gyvam esant karūnuojamas jo sūnus dėl to, kad būtų išvengta politinės suirutės, išlaikomas dinastijos nepertraukiamumas.
Nors sūnaus karūnavimas tikriausiai buvo nerealizuotas Mindaugo projektas, istoriko teigimu, tai parodo, kad Lietuvos karalius turėjo itin stiprų sąjungininką Vakaruose, kuris tenkina jo prašymus.
„Mindaugas visko prašo, o Apaštalų sostas jam uždega žalią šviesą“, – konstatavo M. Ščavinskas.
Mainais į tai, popiežius prašo Mindaugą įsijungti į krikščionių koaliciją, nukreiptą prieš mongolus, aprūpinti savo vyskupą Kristijoną, platinti krikščionybę savo karalystėje.
Dėl krikšto kovojęs Mindaugas galiausiai atsisakė krikščionybės?
Visgi yra teorija, kad Mindaugas vienu metu atsimetė nuo krikščionybės ir įvykdė apostazę. M. Ščavinsko teigimu, tarpukario istorikas ir dvasininkas Juozapas Stakauskas gana plačiai gvildeno šį galimą Mindaugo apostazės klausimą, jį nagrinėjo ir profesorius Edvardas Gudavičius, kiti istorikai.
„Jų nuomone, galimas daiktas, kad nebuvo apostazės kaip tokios, bet likus keliems metams iki žūties Mindaugas pritarė Algmino karo planui su Vokiečių ordinu. Kronikininkai, kurie apie tai rašė, suplaka viską į vieną vietą. Jeigu tu nesilaikai taikos, kariauji su Vokiečių ordinu, automatiškai laikomas apostatu ir krikščionybės priešu, nors gal tu likai doru kataliku.
Eiliuotojoje Livonijos kronikoje šitas momentas aprašytas dviprasmiškai. Vienoje vietoje rašoma, kad Mindaugas išvijo visus kunigus, kitur rašoma, kad Mindaugas ir Morta kalbasi su vokiečių atsiųstais dvasininkais, misionieriais, pranciškonais, nuodėmklausiu, paaštrėjus santykiais su Ryga, leidžia jiems pasitraukti į Livoniją“, – teigė istorikas.
Dabartiniai istorikai laikosi nuomonės, kad santykiai su Livonijos krašto magistru, Rygos vyskupu pablogėjo. M. Ščavinsko teigimu, prie to prisidėjo ir tai, kad Mindaugui artimą Andrių iš Štirijos Livonijos magistro poste pakeitė kitas žmogus.
„Santykiai tapo formalesni, šaltesni, ne tokie draugiški, kokie buvo tarp Andriaus iš Štirijaus ir Mindaugo. Gal tai irgi prisidėjo prie kronikininko formuotos nuomonės, kad Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės“, – pasakojo pašnekovas.
Tai, kad Mindaugas neišsižadėjo krikščionybės, pasak M. Ščavinsko, rodo po Mindaugo mirties paskelbta popiežiaus Klemenso IV bulė (1268 m.) Čekijos karaliui Pšemislui II Otakarui, kur rašoma apie šviesaus atminimo Mindaugą – pirmąjį Lietuvos karalių.
„Jeigu jis tikrai būtų apostatas ir ta žinia apie jo apostazę būtų pasiekusi Romą, vargu, ar popiežius apie Mindaugą būtų taip gražiai atsiliepęs ir kad blogi pagonys, neprieteliai ir velnio draugai sužlugdė šviesaus atminimo Mindaugo karalystę, kurią su Čekijos karaliaus pagalba popiežius planavo atkurti“, – pasakojo M. Ščavinskas.
„Tokie niuansai rodo, kad veikiausiai suprastėjo arba buvo nutraukti santykiai su Vokiečių ordinu, o pats Mindaugas liko krikščioniu“, – pridūrė jis.
Mindaugas ir Lietuva – elitinio klubo nariai
M. Ščavinsko teigimu, Mindaugo krikštas, karūnacija ir Lietuvos tapimas karalyste yra tas pats, kas, dabartiniais terminais kalbant, tarptautinis valstybės pripažinimas.
„Dabar valstybė stoja į tarptautines organizacijas, mezga diplomatinius santykius, skiria ambasadorius ir taip toliau. Apaštalų sosto sankcija krikštui ir karūnacijai atitinka tai.
Buvo savotiškas viduramžiškų valstybių klubas, jo viršūnėje – popiežius, kuris sankcionuoja visus tuos dalykus. Mindaugas tampa to klubo nariu, kur yra Anglijos, Prancūzijos, Vengrijos, Sicilijos, Danijos karaliai. Tai yra Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas“, – tvirtino istorikas.
M. Ščavinskas pamini ir gautą savarankišką bažnytinę provinciją, tik nuo Apaštalų sosto priklausomas Mindaugui paskirtą vyskupą. Istoriko teigimu, pavyzdžiui, Čekija iki XIV a., nors buvo karalystė, neturėjo savarankiškos bažnytinės provincijos.
„O Mindaugas gauna ir karalystę, ir vyskupystę, tiesiogiai priklausomą tik nuo popiežiaus. Tai yra labai daug per pakankamai trumpą laiko tarpą – tarp 1251 m. ir 1253 m. Gana greitai sukosi tie ratai“, – teigė M. Ščavinskas.
