Kunigo Ričardo Doveikos mokymu seka daugybė Lietuvos tikinčiųjų. „Žinių radijo“ laidoje „Geras gyvenimas“ garsus kunigas su psichologu Andriumi Kaluginu aptarė, kas žmonėms iš tiesų trukdo gerai gyventi.
„Kada paskutinį kartą sutikome žmogų, kuris džiaugtųsi pavargęs? Didžioji dalis žmonių padaro savo darbus ir sako „aš pavargau“. Tai atima iš žmogaus malonumą pasidžiaugti, jog jis padarė kažką gero, kažką sukūrė. Nebegalime tuo pasimėgauti.
Mes dažniausiai atsiduodame nuovargiui, skundimuisi, atsiranda epitetai – atitarnavau, visi iš manęs kažko nori, reikalauja. Pamirštame, kad pavargome ne iš tinginystės, o darydami kažką labai gero.
Tikintis žmogus matys ne nuovargį, o džiaugsmą. Toks žmogus net tvarkydamasis savo reikalus kurs kažką gero. Tokiam žmogui geras gyvenimas yra būtent šiandien“, – svarsto Ričardas Doveika.
Pasak dvasininko, didelė dalis žmonių XXI a. pamiršo, kam iš tiesų atėjo į šį pasaulį: „Turime nepamiršti, kad esame dovana šiam pasauliui, svajonė, o ne ambicija, nauda ar projektas. Tai šiandien galime matyti daugelyje tėvų požiūrių į savo vaikus.
Kiek šiandien tėvų žiūri į savo vaikus ne kaip į meilės vaisių, o kaip į investicinį projektą, kurį reikia skausmingai finansuoti? Neaišku, kokios to finansavimo palūkanos, kada ir kaip jos grįš atgal.
Kiek žmonių pakėlė ranką prieš save, kai jų akcijos nuvertėjo per vieną naktį? Kiek įvyko skaudžių tragedijų, kai keitėsi pinigai? Kiek atsirado įtampos šeimose, kiek skyrybų įvyko?
Mes turėjome pandeminį laikotarpį, pamatėme, kad namai – ne viešbutis, į kurį ateiname persirengti, o mylimas žmogus – ne tik tas, su kuriuo gražiai praleidžiamas romantiškas vakaras. Kiek žmonių atitolo vienas nuo kito, kai suprato, kad jie nėra skirti kurti santykius vienas su kitu.“
Apmąstymus paskatino skaudus įvykis
Kunigą susimąstyti apie gyvenimo prasmę prieš laidą paskatino skaudus įvykis – dvasininkui teko į paskutinę kelionę palydėti keliolika velionių, kurių palaidoti neatsirado norinčių artimųjų. R. Doveika įsitikinęs – net ir šių žmonių gyvenimas turėjo prasmę.
„Šiandien turėjau galimybę palaidoti 17 urnų, kurias atsisakė palaidoti artimieji, jos buvo palaidotos valstybės lėšomis. Susirinko kunigas prie kapo, atėjo kelios vienuolės. Gyvename mes esame tikintys ir netikintys, po mirties visi esame matantys, žinantys ir suprantantys. Padėkojome Dievui už jų gyvenimą.
Ir aš tikiu, kad jie, būdami kitoje pusėje, gali pasidžiaugti, jog jų gyvenimas buvo vertas, nesvarbu, kad jie buvo rasti tarpuvartėje ar globos namuose. Jų kažkas atėjo pagerbti, kažkas sukalbėjo maldą, tuos žmones pagarbiai palaidojo kitas žmogus. Tai – irgi dalis gero gyvenimo.“
Paklaustas, kas žmonėms trukdo iš tiesų suvokti gyvenimo prasmingumą, R. Doveika susimąsto:
„Aš pats iš savo patirties besirūpinant statybomis ir jų rengimu, pastebėjau reiškinį, kad šiandien žmonės, kurie ieško prasmės, turi tik vieną dalyką, kuris neleidžia jiems įžengti į dvasingumą – tai nerimas.
Jeigu aš šiandieną dalį savo turėjimo išdalinsiu negrįžtamai, yra nerimas – kas man bus rytoj? Yra nerimas, kad žmogus bus išbrauktas iš turtingųjų sąrašo, iš reitingų lentelių. Galbūt negalės mano sūnus ar dukra būti metų santuoka ar įvykis.
Baimė ir nerimas žmogų suparalyžiuoja, įkalina. Tada žmogus turi visko, bet nėra laisvas, negali mylėti. Tik meilė žmogų gali atvesti į laisvę, nes nei vienas iš mūsų laisvu negimėme – laisvais mes tampame.“
Ypatingas susitikimas
„Šiuolaikinis žmogus yra minkštasuolio žmogus. Jam viskas turi būti pagal jį, jis yra visatos centras. Aš turiu klausimą tokiam suminkštėjusiam žmogui – ar patirti nepatogumą iš tiesų yra blogai? Ar pavargti yra blogai?
Stebėjau neseniai, kaip į bažnyčią atėjo moteris su ramentais. Karštyje. Ji man sakė, kad 50 minučių ėjo iš namų. Kam? Sako, kad pavargo, bet yra laiminga, nes maldas norėjo sukalbėti bažnyčioje. Ar jos blogas gyvenimas? Ji toje kančioje matė viltį – tas nepatogumas ją stabdė, bet ji turi civilizacijos išradimą – ramentus.
Mes matome vaikus su negalia, matome senelius. Mes matome jų šypsenas. Yra didelė kančia matyti taip gyvenimo aplinkybių išsityčiotą žmogaus kūną, bet kai susitinka akys ir tas žmogus šypsosi, tu supranti, kad tampi jo geros patirties priežastimi, nes jis pamatė tavo akis“, – ypatingą susitikimą su tikinčiąja prisiminė R. Doveika.
„Snaigės“ ir kremavimas
O štai viena laidotuvių tradicija pašnekovui kelia siaubą: „Kartais į pirmą vietą pastatome jauseną. Stebiu kremavimo madą po mirties – ji nėra vien dėl to, kad galima būtų sutaupyti vietos žemėje. Tai daroma iš labai gilaus egoizmo. Žinote, kodėl žmonės kremuoja šeimos narius? Kad jiems būtų lengviau su jais atsisveikinti.
„Susidegink. Man bus nepatogu į tave žiūrėti, tave paliesti. Tu būsi šaltas. Eis kiti ir žiūrės, kaip tu atrodai po mirties – neestetiška, skaudu, nepatogu“. Tai – minkšto žmogaus reikalavimas.“
„O kodėl atsiranda snaigės? Dėl to, kad tam žmogui niekas nepadėjo, jo viduje nebuvo susitikusi viltis ir tikrovė, prasmė ir skausmas, turėjimas ir neturėjimas, stoka ir gerbūvis. Žmogus, turėdamas dvi rankas, dvi akis, du plaučius, nesugebėjo patirti gero gyvenimo.
Jis pasirinko egoistinę galimybę – man bus viskas labai teisinga, moralu ir gražu. O jei ne – aš galiu net kitam pasakyti „susidegink“.
Tie žmonės savo artimiesiems sako: „aš tave sudeginsiu po mirties. Man bus lengviau atsisveikinti. Tai nereiškia, kad aš už tave melsiuos, eisiu išpažinties, priimsiu komuniją“. Ne. Taip tam žmogui bus estetiškiau.“
Pokalbio pabaigoje R. Doveika prisiminė šių dienų aktualijas ir karo siaubus išgyvenančius ukrainiečius.
„Vyksta karas. Kiek piršlybų stebėjome karo fronte? Kiek vestuvių, kiek gimė vaikų? Kiek išgelbėtų žmonių? Kiek nešimo paskutinės kruopos stiklinės, miltų saujelės. Kas gali pasakyti, kad tie žmonės – snaigės?
Šiandien jų gyvenimas itin sudėtingas. Jie remiasi į viltį, remiasi į kitus žmones. Žmonės tiki, kad gyvenimas tęsis, kažkas jau projektuoja, kaip atrodys atstatyti miestai. Jau dabar kažkas, žvelgdamas į griuvėsius, mato ateitį“, – viltingai kalba R. Doveika.
