Lietuvoje vis labiau populiarėjanti Helovino šventė patinka ne visiems: ji ne juokais pykdo ne tik dvasininkus, bet ir senosios kultūros atstovus. Kurie sako, kad tai keltų šventė visiškai prieštaraujanti lietuviškai kultūrai ir tradicijoms, neva per Heloviną vejame savo mirusių artimųjų vėles, o jau per Vėlines skubame degti žvakes ant tų pačių mirusiųjų kapų.
O Maisto bankas ragina švęsti, tačiau tai daryti atsakingai – moliūgų nemėtyti į kairę ar dešinę, o verčiau paaukoti juos alkstantiems. Mat vienu moliūgu galima pamaitinti dešimt žmonių.
Iš kapų kylantys negyvėliai, šmėklos bandančios išgąsdinti tai vieną tai kitą prašalaitį – tai Sergeičikuose specialiai sukurto Helovino parko jau prieš kelias savaites traukė minias švęsti šiurpnakčio linksmybių.
Helovino šventė keliasi ir į dažno mūsų namus, ir didmiesčių gatves – mokiniai Dovydas ir Evelina pasipuošę velnio ir numirėlio kaukėmis jau nuo pat ryto nusiteikę….
O švęs paprastai – keliaudami iš namų į namus ir linksmindami žmones savo kaukėmis.
„O ką reiškia ši šventė? – Tai, kad pagarbintume mirusias sielas…“, – sako šventės dalyvė Evelina.
Tai, kad Lietuvoje karaliauja Helovinas pastebi ir moliūgų pardavėjai – ant prekystalio pas Petrą likęs vos vienas gražuolis, o Aistė turi tik porelę pilvotųjų, sako savaitgalį pardavusi rekordiškai daug – per vieną dieną žmonės išgraibstė….
„Apie 60 kilogramų moliūgų. Jo, sako skaptavimui, minkštesnių ieško“, – kalba Aistė.
Tiesa, Helovinas patinka ne visiems ir švęsti žada ne visi. Gatvėje žmonės dalijasi į dvi stovyklas:
„Manau, kad žmonės jeigu nori švęsti, tai tegu ir švenčia, čia viskas labai tvarkoje su tuo.“
„Esu krikščionė, dėl to švenčiu labiau daugiau visų šventųjų, visų mirusiųjų dieną.“
„Per daug to tokio… Net negražiai pasakysiu… bjaurasties. Tie kraujai, tie vampyrizmai, tai ne mano.“
O dvasininkai ir iš viso neslepia – didesnė dalis tautiečių, švęsdami Heloviną, net nesusimąsto apie tikrąją šios šventės reikšmę. Paaiškėja, Helovinas nėra nekaltas moliūgų skaptavimas ir žvakelių deginimas juose. Tai juodosios magijos gerbėjų ar okultizmu besidominčių žmonių naktis, visiškai prieštaraujanti krikščionybei šventė.
„Tai tamsos garbinimo naktis, kada keltų kultūroje esantis mirties Dievas, šią naktį susirenka per metus mirusių žmonių sielas, tai reiškia duoklę mirčiai, duoklę šėtonui, okultizmo naktis“, – teigia kunigas Ričardas Doveika.
O kaukės, kuriomis puošiasi žmonės, parodo susitapatinimą, kaip aiškina dvasininkas, su šėtono pasiuntiniais. Tiesa, net ir pagrindinis šventės simbolis moliūgas ne toks jau ir nekaltas, kaip sako dvasininkas, kaip mums atrodo.
„Pagal keltų tradiciją, pagal jų religinę sampratą, tai šėtono raganos simbolis, kuriame nešiojama šėtono šviesa“, – aiškina R. Doveika.
Ir ne tik dvasininkai, senosios kultūros žinovai taip pat netveria pykčiu – Helovino tradicijos esą prasilenkia su logika – Vėlinių išvakarėse mes puošiamės raganomis ir vejame artimųjų vėles, o štai kitą dieną jau keliaujame į kapines ant jų kapų degt žvakutes. To mūsų kultūroje, kaip aiškina žinovė, niekada nebuvo.
„Mes esame viename laike, gyvieji ir mirusieji. Mūsų tėvai ir protėviai mirę, yra dabar kartu su mumis, yra šalia, ir mes juos labai mylime, ir jie mus labai myli. Tai kokie gali būti gąsdinimai, kokie gali būti… vaikams skiepijamos baisybės? Atvirkščiai, jie turi mylėti, juos reikia vesti ir reikia su meile kalbėtši apie mūsų išėjusius kažkada protėvius“, – teigia etnologė Nijolė Balčiūnienė.
Tik iš dalies su šia nuomone sutinka Andrius Užkalnis, teigdamas, kad švęsti tikrai niekas nedraudžia, svarbu žinoti, ką švenčiame. Tai galioja ne tik Helovino šalininkams, bet ir dažnam nė nesuvokiančiam tikrosios Visų Šventųjų dienos ar Vėlinių prasmės.
„Man atrodo, kad lygiai taip pat yra pavojinga, kai žmonės eina į kapines negalvodami, ko jie ten eina. Kur jie galvoja, kad tai yra apie žvakučių degiojimą. Kad tai yra apie gražesnį sutvarkymą nei kaimynas. Arba apie beveik sportinį pasigyrimą, kiek aš čia apvažiavau šimtų kilometrų, kiek mes aplankėm kapų, kad mes geresni žmonės, kad taip padarėm“, – sako A. Užkalnis.
Maisto banko vadovas ne prieš Heloviną, tačiau ir jis ragina šią šventę paminėti kitaip. Užuot skaptavę moliūgus, dešimtimis jų puošę aplinką ir vėliau visus išmetę į šiukšlyną – paaukokime tiems, kam reikia ne šventės, o maisto. Mat Maisto banko atstovai paskaičiavo – kad iš vieno moliūgo galima išvirti net dešimt porcijų sriubos.
„Jeigu turime tiek daug moliūgų ir panaudojome juos šventei, o po šventės nežinome, ką su jais daryti, tai mes tikrai kviečiame pasidalinti su maisto banku, kur tą pačią dieną jau moliūgai tikrai pavirs sriubos porcijomis ir pasieks labiausiai nepasiturinčius“, – sako „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius.
Net paskaičiavo – Lietuvoje moliūgai auga net tūkstantyje šešiuose šimtuose hektarų žemės. Tad ūkininkai nepardavę gėrybių Helovinui galėtų jas drąsiai aukoti Maisto bankui. O jeigu jau namuose esame moliūgus pavertę pabaisiukais, o daržovės viduriai liko nepanaudoti, kaip sako Gurevičius, jie visada gali virsti skaniu pyragu ar blyneliais, kuriais per Vėlines, kaip ir įprasta mūsų tautai, vaišėmis galime dalytis su kaimynais, ar giminaičiais.
