Buvęs laivo virėjas Igoris Pedinas kartu su savo augintiniu, šuniuku Žužu įveikė daugiau kaip 225 kilometrų kelionę iš rusų kariuomenės apgulto Mariupolio į sąlyginai saugų Zaporožės miestą.
Vyriškis, kovodamas dėl savo ir savo augintinio gyvybės, pėsčiomis ėjo per okupuotas Ukrainos žemes. Viduje I. Pedinas patyrė begalinį nuovargį, graudinosi, tačiau visuomet jautė dėkingumą, rašo „The Guardian“.
61-erių metų I. Pedino kelionė su augintiniu, prilygusi žygiui iš Londono į Šefildą, buvo neeilinė. Nepaisant žiauraus karo, dėl gyvybės kovojantis I. Pedinas iš viso turėjo įveikti net 24 patikros punktus. Tamsią naktį rusų kareiviai, išgirdę drąsų vyro poelgį, jam į kišenes pridėjo cigarečių ir palinkėjo sėkmės.
Galiausiai vyriškiui pavyko sėkmingai pasiekti Zaparožės miestą, tačiau ten vyras medikų pagalbos atsisakė ir tvirtino, kad jaučiasi laimingas, nes yra gyvas. Visgi buvęs laivo virėjas kaip reikiant susirūpino dėl savo ištikimo keturkojo draugo – 9-erių metų terjero mišrūnės Žužu, kuri buvo su juo visos kelionės metu.
Dabar Ukrainos sostinėje Kyjive, prabėgus kuriam laikui, Žužu vis dar bijo išgirsti cypiantį autobuso stabdžių kaladėlių garsą, kuris tarsi primena Mariupolyje griaudėjusias bombas. Be to, nuo to laiko ištikimas keturkojis draugas miega kur kas ilgiau nei anksčiau.
Visgi šuns uoslė, kurią pažeidė aitrus degančių tankų ir namų dūmų kvapas, pamažu atsistato, o pati mišrūnė su pasimėgavimu netgi apuostinėja žolę Kyjive esančiuose parkuose.
Tačiau I. Pedinas atvirauja, kad po siaubingos kelionės, kurią jiems teko patirti, Žužu dabar vaikšto šlubuodama, mat gyvūno letenas smarkiai supjaustė sudužę stiklai, taip pat skausmą sukėlė ir keliuose nuo bombų atsivėrę krateriai bei apdegęs, sugriautas 30 metrų aukščio tilto karkasas, per kurį taip pat teko eiti. Vyras jaudinasi, kad šuo kasdien silpsta.
Dabar drąsusis I. Pedinas viliasi surasti veterinarą, kuris galėtų išgelbėti Žužu, tačiau jis turi mažai pinigų, o slėptuvėje dar prižiūri 87-erių tėvą Georgijų bei 84-erių motiną Jevdokiją.
„Ji [šuo Žužu] šlubuoja savo dešine koja ir neleidžia man pažiūrėti, kas jai yra. Ji visada man bando įkasti, kai aš noriu apžiūrėti jos leteną. Be to, mišrūnė dabar itin jautriai reaguoja į garsus. Kai ji išgirsta labai didelį triukšmą, pradeda drebėti ir staiga šoka į šalį. Žužu labai bijo švilpimo garso, pavyzdžiui, tada, kai autobusas važiuoja pro šalį ir jo stabdžiai pradeda cypti. Ji labai bijo šio triukšmo, nes tai primena Mariupolyje paleistų ir sprogusių bombų švilpimą, tąkart baimę sukeldavo ir karinių lėktuvų garsai. Žužu vis dar bijo šio triukšmo“, – pasakojo vyras.
I. Pedino švelnumas savo augintiniui yra neabejotinas. Jis glosto Žužu ausis, kartu paliesdamas sausos žolės gabaliukus. Pasakojama, kad terjero mišrūnė pradeda be perstojo inkšti, kai ji nemato savo šeimininko.
Kelionės metu, kuomet buvo siekiama išsigelbėti nuo Rusijos okupantų žudymų, I. Pedinas savo augintinį į kalvas nešė tik vieną kartą, kai Žužu jau nebegalėjo toliau paeiti.
„Jei tu neisi, mes mirsime, tu privalai eiti“, – savo augintiniui sakė Igoris vienos iš paskutinių kelionės dienų.
Vyriškis neslepia, kad jo šuo kelionės metu jautė begalinį nuovargį.
„Trečią kelionės dieną Žužu buvo labai pavargusi. Ji kartkartėm atsitūpdavo, ilsėdavosi ir neretai laižydavo savo skaudančias letenas“, – prisiminė I. Pedinas.
Žužu gimė 2013 metais ir per savo gyvenimą atvedė 12 šuniukų. Ji buvo ištikima palydovė, kuri suteikė draugystę ir meilę, todėl Igoris siekia savo augintiniui garantuoti kuo geriausią priežiūrą.
„Aš negaliu be jos įsivaizduoti gyvenimo. Prieš evakuaciją aš pažadėjau, kad Mariupolį paliksime gyvi ir pasieksime mūsų galutinį tikslą. Aš tai pasakiau Žužu prieš paliekant namus. Eik ir dainuok [kaip žygiuojantis kareivis]. Ir ji nuėjo prie durų. Aš pažadėjau, kad ji bus su manimi iki pabaigos, aš pažadėjau“, – atviravo I. Pednikas.
