Liepos 1-ąją sueina lygiai penkiolika metų, kai Lietuva neteko nuostabaus muzikanto, dainininko Rolando Janavičiaus. Iki pat šių dienų, netikėtai užgrojus tokioms dainoms kaip „Sudie, Eliza“, „Rytas perone“, „Lūpos kaip medus“ žmonės prisimena R. Janavičių, kurį sulaukusį vos 36-erių pasiglemžė vėžys. Jaunystės mylimąjį bei kolegą gražiais žodžiais prisimena ir dainininkė Gintarė Karaliūnaitė. „Jis buvo labai išskirtinis žmogus“, – teigia moteris.
Savo 44-ąjį gimtadienį liepos 2 dieną švęsianti dainininkė Gintarė Karaliūnaitė pasakoja, kad lygiai prieš penkiolika metų, liepos 1-ąją dieną neteko itin artimo žmogaus. Savo gimimo dienos išvakarėse moteris sužinojo apie buvusio mylimojo, kolegos, dainininko Rolando Janavičiaus mirtį.
„Visuomet prisimenu šią datą, kadangi ji sutampa beveik su mano gimimo diena. Prisimenu, kad gimtadienio išvakarėse sužinojau, jog mirė Rolandas, o taip sutapo, kad tuo metu buvau Klaipėdoje. Tokia žinia be galo šokiravo, sukrėtė, nors ir nebendravome paskutiniaisiais metais, nes turėjome asmeninius gyvenimus, jis – sužadėtinę, o aš – vaikus“, – pasakoja Gintarė.
Moteris sako, kad visai neseniai vaikštinėdama pajūryje sutiko Rolando Janavičiaus mamą, su kuria turėjo galimybę persimesti keliais žodžiais:
„Aš buvau su dukryte, o ji irgi ne viena vaikščiojo, tad ilgiau pasišnekučiuoti neturėjome galimybės. Būtų be galo smagu ir malonu pasikalbėti ilgiau, o dabar pavyko persimesti tik keliais žodžiais apie Rolandą. Ji taip pat parodė kaip gražiai yra sutvarkiusi jo kapą.
Rolandas buvo jos vienintelis sūnus, su kuriuo ji buvo be galo artima. Tikrai – geriausi draugai. Sunku su tuo susigyventi, kai pagalvoji, tačiau laikas kažkiek pagydo žaizdas ir užtušuoja didžiausią skausmą, kuris vis tiek lieka visam gyvenimui palikęs tuštumą.“
Įsimintinas sapnas
Pirmieji metai po garsaus dainininko mirties sunkūs buvo ne tik gerbėjams, tačiau ir buvusiai mylimajai. Gintarė pasakojo, kad nors paskutiniais Rolando gyvenimo metais jie nebendravo, tačiau jo netektį jai teko išgyventi netikėtais apsireiškimais sapnuose.
„Šiuo metu sapnuose jis manęs nebeaplanko. Sapnavau jį tik pirmuosius metus po jo mirties. Iš tiesų, tie sapnai buvo be galo įspūdingi, kartas nuo karto ir dabar juos prisimenu. Kuomet krausčiausi gyventi į namą, radau jo rašytus meilės raštelius, mudviejų nuotraukas – viską buvau sudėjusi į dėžutę.
Joje netikėtai atradau ir savo pačios ranka užrašytą įspūdingą sapną, kuomet sapne Rolandas man teikėsi vis kažką padovanoti įkurtuvių proga. Sapnas buvo toks ryškus, kad atrodė, jog labai realiai kalbėjome.
Sapne jis man sakė, kad padovanos katę, o aš atsakiau, kad mes abu mylime šunis, esame jų žmonės, bet tikrai ne kačių. Jis sapne toliau sakė, kad šuns padovanoti neišeis, bet būtinai padovanos katę, kad patikėčiau, jog jis iš tiesų mane saugo, globoja“, – sako Gintarė
Moteris pasakoja, kad sapne vyras jai nurodė ir tai, kokios išvaizdos Gintarę aplankys katė – viena akis bus mėlyna, o kita žalia, o gal net ir ruda. Tuo metu dainininkė kaip tik statėsi namus, todėl atvykusi aplankyti statybininkų ji buvo netikėtai maloniai šokiruota:
„Praėjus gerai savaitei po sapno, atvykusi aplankyti statybininkų name pastebėjau, kad ant terasos stovi padėta konservų dėžutė. Paklausiau, ką čia darbininkai šeria, o jie sako, kad vakar užklydo maža, jauna katytė, kuri vis užeina ir išeina. Kaip tik mums bekalbant ji ir pasirodė, prisimenu, kad priėjo, pasižiūrėjo į mane, o aš matau, kad jos akys skirtingos!
Tą akimirką mane taip supykino, per visą kūną praėjo šiurpai ir nežinau, ką turėjo pagalvoti statybininkai, nes aš atsisėdusi vos nenualpau iš tos baimės. Galvojau – šakės, čia jau virš visko, negali būti toks sutapimas.
Iki pat dabar ta akimirka ir sapnas man taip įsirėžė į atmintį, kad tikriausiai mirsiu nepamiršiu. Prisimenu, kad puoliau skambinti draugei, kuriai buvau pasakojusi sapną. Vėliau po šio įvykio eidama netikėtai vis užuosdavau jo kvepalus, buvo iš tiesų labai keisti pirmieji metai po jo mirties.
Vėliau sapnuose Rolandas man sakė, kad daugiau nebesusitiksime, nes gims ir turės kitą kūną. Sapne minėjo, kad susitiksime po dvidešimties metų, man jis tada paspaus ranką ir aš iškart jį atpažinsiu. Taip prigąsdino mane tuose sapnuose Rolandas, kad vėliau bijojau naktimis ir kažką sapnuoti, nes kai prisisapnuoju, viskas tik į priekį.“
Pasiteiravus moters, ar po tokio netikėto apsilankymo katė liko gyventi jos namuose, G. Karaliūnaitė nusišypsodama sako, kad ją priėmė šalia gyvenantys kaimynai. Pasak jos, katė dar kurį laiką užsukdavo į kiemą prie tvoros, pasižiūrėdavo į ją, o vėliau laikui bėgant, visai dingo.
„Tokius žaidimus žaidžia mūsų pasąmonė, kuri sudaro galimybę labiau tikėti kažkokiais fatališkais dalykais, lengviau išgyventi netektį ir tikėti, kad po mūsų gyvenimas toliau vyksta. Atrodo, kad tuo metu iš tiesų susitaikyti su faktu buvo daug lengviau“, – priduria pašnekovė prisimindama neįtikėtinas istorijas.
Saldi pirmoji meilė ir gražus prisiminimas
Gintarė taip pat pasakoja, kad net ir praėjus 15 metų po R. Janavičiaus mirties, ji vis tiek jo nepamiršta ir kiekvieno koncerto metu ji atlieka jo dainą „Rytas perone“.
„Atliekant ją kartu su klausytojais visada mojuojame Rolandui. Kiekvieno koncerto metu skamba ši daina, nes ji tokia simboliška – mes su juo susipažinome važiuodami naktį iš Mažeikių naktiniu traukiniu į Klaipėdą. Graži buvo mūsų istorija, tad ta daina labai tinka jai, atrodo, kad net ir specialiai tam parašyta“, – nostalgiškai prisimena moteris.
Prisimindama jaunystės metus, kuomet vienas kito nepaleisdavo iš rankų ir dalinosi viskuo bei buvo vienas kitam nuoširdūs, moteris savo mintimis ir prisiminimais dalinasi be galo atvirai:
„Jis buvo labai išskirtinis žmogus. Tada dar buvau jauna, neturėjau su kuo palyginti, nebuvau sutikusi gyvenime dar daug žmonių. Jis buvo mano pirmoji meilė, taip pat kaip ir aš jo. Buvome labai jauni vienas prieš kitą. Dabar, kai yra sukaupta gyvenimiška patirtis, galiu pasakyti, kad tokio kito kaip jis, šioje žemėje nėra.
Jis buvo toks, ant kurio niekada negalėjau supykti, kadangi jis turėjo be galo šiltą ir gerą aurą, energetiką. Vos tik nusišypsodavo ir visi pykčiai pranykdavo. Nesu turėjusi su jokiu kitu vyru savo gyvenime tokio intymumo. Mes buvome labai, labai artimi. Tikriausiai tiek artimi, kad moteris su vyru neturėtų tokie būti. Mes dėl nieko nesigėdijome vienas prieš kitą, turėjo artimą ryšį.“
Visgi, saldi meilė baigėsi tuo, kad Gintarė, siekdama karjeros nusprendė nutraukti santykius. Pasak jos, toks sprendimas Rolandui buvo be galo skaudus, todėl netrūko nei ašarų, nei nuoskaudų.
Matyt, karma egzistuoja ir vėliau pati gavau tą patį iš kitų žmonių. Dabar manau, kad mums tuomet nereikėjo skirtis ir kartu būtume pragyvenę tą laiką, kiek jo būtų duota, labai gražiai.
Mes draugavome, kai buvome be galo jauni ir ambicijos buvo didesnės nei tikslai kurti šeimą esant 17-18 metų amžiaus. Vėliau aš ją ir taip jauna sukūriau to nesitikėdama, bet tuo metu noras būti daininke buvo didesnis”, – atsidūsta ji.
Gintarė taip pat atvirauja, kad niekada ji daugiau nemylėjo jokio kito vyro taip, kaip mylėjo Rolandą. Ji taip pat su šypsena veide prisimena tuos laikus, kuomet visos Lietuvos merginos buvo įsimylėjusios „Rondo“ grupės vokalistą:
„Pagalvokite, aš buvau mergaičiukė iš rajono, o jis tuo metu buvo tokio lygio žvaigždė kaip Maiklas Džeksonas – kiek jis gaudavo laiškų, kaip jį visi mylėjo! Nemanau, kad šiuo metu yra toks pats atitikmuo Lietuvoje, kad taip iš proto eitų moterys.
Jis buvo numeris vienas, o aš – niekas. Iš tiesų, tokia draugystė prilygo stebuklui, kuomet gali ne tik susitikti, nusifotografuoti ar pasikalbėti trumpai, bet ir kurti didelį jausmą. Jis neįsimylėjo manęs iš karto (juokiasi). Aš – taip, bet jis tik vėliau.
Iš tiesų, turėjome be galo gražius santykius, labai gražias dienas ir buvome vienas kitam nuoširdūs, neturėjome jokių paslapčių. Dabar poroms yra sunkiau kurti gražų ryšį, kadangi yra daug dirgiklių, blaškymosi. O tuomet mes ranka rašydavome laiškus, buvo tikrai be galo faina.“
G. Karaliūnaitė taip pat pasakoja, kad iki pat dabar ją aplanko malonus jausmas, kuomet netikėtai važiuodama mašinoje ar eidama gatve išgirsta skambančias dainas, kurias padėjo parašyti Rolandui. Ji pasakoja, kad užgrojus tokioms dainoms, ją apima deja vu jausmas ir sukyla visi prisiminimai, kuomet vaikščiodavo kartu susikabinę rankomis.
„Visada, visada būdavo privalu eiti susikabinus! Iš tiesų, tokios meilės, kokią turėjome, norėčiau palinkėti ir savo dukrytei“, – priduria nusišypsodama Gintarė.
